Istorija prasidėjo nuo pastebėto skelbimo – parduodamas „parplis“ su dujų įranga. Dujomis? O jos nėra skirtos blynams kepti? Teko girdėti, kad jomis labai lėtai ir sunkiai važiuoja automobiliai. Bet motociklai?!
Na, ne toks jau ir „parplis“. Tai visai padorus ir stilingas motoroleris, kuriam Lietuvoje reikia motociklo vairavimo teisių. Taip gal tada ir vadinkime jį motociklu.
Berods rastas vidaus degimo variklis, kuris veža tave taip pat pigiai kaip ir nedidelis elektromobilis?
Motociklo pakaitalas?
Skelbimas šmėstelėjo prieš keletą savaičių feisbuke – parduodamas motociklas „Honda SH“ su dujomis. Variklio darbinis tūris – 125 kubiniai centimetrai. Pardavėjas minėjo, kad šimtui kilometrų pakanka 2,5 litro benzino arba 3 litrų dujų.
Palaukit – nuo Klaipėdos iki Vilniaus yra apie 300 kilometrų – už 4,5 euro? Neįtikėtina. Parduoda, nes įsigijo galingesnį – tokį pat, tik 300 kubinių centimetrų.
Vietoje bėgių – variatorius. Tik suki gazą ir spaudi stabdžius.
Tai gal visai su tomis dujomis motociklas netraukia, todėl ir parduoda? Nori apgauti? Pardavėjas nepasimeta. Sako, jog šis lengvas motociklas kurį laiką buvo jo didžiausiu džiaugsmu.
Dėl kojos traumos negalėjo važiuoti savo galingu „čioperiu“, prie kurio buvo prikabinęs paties pagamintą lopšelį. Čia vietoje bėgių – variatorius – tik suki gazą ir spaudi stabdžius. Dar paprasčiau už automatinę greičių dėžę.
Panašiai kaip sniego ir vandens motocikluose, keturračiuose. Dabar darosi madinga ir automobiliuose. Galėjo žmogus laisvai važinėti ir sugipsuota koja.
Tikino, kad šis motociklas yra per silpnas tik asmeniškai jam, nes yra pratęs prie žymiai galingesnės dviratės technikos: „Kai važiuoju viaduku aukštyn, viso srauto greitis siekia 80 kilometrų per valandą. Norisi laikyti pusę pasuktos rankenos, o ne visą. Tiek žinių.“
Vykstame apžiūrėti. Reikia bent pasitikrinti, ar motociklo vairavimo įgūdžiai nedingo. Gal visai tokio padaro automobilyje brandintas organizmas netoleruos? Dar smalsu, kiek jis traukia? Bet užvis smalsiausia – kaip tas stebuklas važiuoja dujomis? Ar tikrai toks ekonomiškas?
Kai pabunda taupumas
Aršios diskusijos internete apie motociklus su dujų įranga buvo kilusios gal prieš 15 metų. Tuomet smarkiai padidėjo degalų kaina, o algomis su artimiausiomis Europos kaimynėmis dar nė nebandėme lygintis.
Nemažai galingų motociklų rieda varomi dujomis. Meistrai vos spėja suktis.
Tuo pačiu metu kalbėta ir apie aliejų iš greito maisto restoranų dyzelinių automobilių bakuose. Žmonės kūrė įvairias pašildymo sistemas, kad aliejus neužšaltų degalų padavimo vamzdeliuose.
Greičiausiai, kalbos apie dujinius motociklus taip ir liko kalbomis, tačiau kažkas Šiauliuose sugebėjo svajones paversti realybe būtent pastaraisiais metais.
Pasirodo, jau nemažai galingų motociklų rieda varomi dujomis. Meistrai vos spėja suktis. Apsukrūs inžinieriai sugeba rasti tinkamo dydžio balionus ir kitas reikiamas detales. Pasirodo, tai nėra taip paprasta. Visa dujų rinka suderinta automobiliams.
Pardavėjas teigia, kad net ir toks „parplis“ Lietuvoje iš tiesų yra prabangos prekė – juk tai labiausiai naudojama pramogai. Pas mus mažai kas tokiais laksto darbo reikalais.
To nepasakytų paryžiečiai, tailandiečiai ar Romos vietiniai gyventojai, kasdien į darbą birbiantys „motoretomis“ ir „skuteriais“.
Jei atidėtume įvairias fobijas į šalį, tai suprastume, jog motociklas yra toks pat mechanizmas kaip ir automobilis. Jei verta dujomis važiuoti automobiliu, tai gal verta tą patį padaryti motociklu?
Apie motociklų ir motorolerių ekonomiškumą yra daugybė kalbų – ir mitų, ir faktais pagrįstos tiesos. Vienas gamtos fotografas nusprendė tapti judresniu. Silpnas motoroleris jam siurbė apie 5 litrus benzino. Bet juk tiek pat sunaudoja mažytis benzininis automobilis!
Nusipirko lengvą „enduro“ klasės motociklą – sąnaudos nesiekia ir 4 litrų. Pakomentavo, jog iš „pyrdų“ tik garso daug – nei traukos, nei greičio. Motociklas – kitas reikalas.
Lyg miestui gimęs
Gal ir tiesa. Tačiau kai kuriems žmonės egzistuoja dar vienas svarbus aspektas – ar aukštokam žmogui tos „pyrdos“ reikalingos? Kur jis padės kojas? Ar nepavargs už penkiolikos kilometrų?
Nuvykus pas pardavėją nutiko kai kas seniai pamiršto – meilė iš pirmo žvilgsnio. „Honda SH-125“ – tai nėra jūrų kiaulytė su mažais ratukais. Rėmas erdvus, stiklas aukštas, o ratlankiai savo skersmeniu kone prilygsta senutės „Jawos“ nikeliuotiems tekiniams.
Dabar piko metas – siūlau važiuoti per patį centrą.
Ant varomojo rato – aukštesnė padanga. Solidus vaizdas. O kaip rieda? Ratas aplink garažus. Atrodo, viskas tvarkoje. Pastatyti ant kojelių taip pat yra ką veikti, tačiau pavyksta. Tai ne koks mažytis lengvas motoroleris, kuriais mieste zuja paauglės.
Sutarta, suderėta ir rankomis sukirsta. Belieka džiaugtis. Pirma kelionė – iš Šiaulių į Joniškį. Mintyse jau dėlioji kelią, kaip bandysi iš miesto ištrūkti šunkeliais, kaip nuo Kryžių kalno suksi pro Meškuičius. Juk visur toks judėjimas!
Pardavėjas kaip mat nuramino: „Dabar piko metas – siūlau važiuoti per patį centrą ir pajusti, kam šis daiktas iš tiesų yra skirtas. Tai puikus miesto transportas. Užmiestyje taip pat problemų neturėtų kilti.“
Jis buvo teisus. Kur platesnė gatvė, ten motoroleris lenkė ištisas mašinų eiles. Spūstyse taip pat nebuvo nuobodu. Juk visada galima išjungti variklį ir kalbinti atpažintus praeivius.
Daug ekonomijos ir mažai saugumo
Užmiestyje – stiprokas vėjas. Reikia pripažinti, kad vieną dalyką – su bet kokiu motociklu rimtame kelyje esi tiesiog greitai judanti blusa. Bet kokia keturratė priemonė yra kelis kartus sunkesnė.
Daugybė vairuotojų mandagiai aplenkia, tačiau nemažai ir tokių, kurie lenkia lyg pakelės balą – tuščią vietą, o ne gyvą žmogų. Gal dėl to pardavėjas siūlė ant šalmo primontuoti kamerą. Sako – labai sudrausmina automobilių vairuotojus.
Pravažiuojantis vilkikas gali būti paskutinis vaizdas motociklininko gyvenime.
Kai pučia stiprus šoninis vėjas, pravažiuojantis vilkikas gali būti paskutinis vaizdas motociklininko gyvenime. Apie tai byloja ir draugų, gyvenančių už Atlanto patirtis.
Ne vienas pasakoja, kad iš pirmųjų sutaupytų dolerių įsigiję motociklą, tačiau tuo džiaugėsi trumpai. Motociklininkas bei senas studijų draugas taip ir pasakė: „Jei perki motociklą, tai žinok – bus kraujo.“
Kasoje barkštelėjo dvi metalinės monetos. Iš tiesų – šimtui kilometrų pakanka vos trijų litrų dujų.
Dar buvo apsilankymas degalinėje. Tokia keista dar niekada nepatirta paslaptinga gėda apima. Prisipili benzino iki bako viršaus. Purkšteli dujų, nes nežinai, kiek iš tiesų yra bake. Viso – 7 eurai.
Dujų bakas ištuštėjo kažkur per savaitę. Pravažiuota apie 150 mylių. Verčiame kilometrais – 240. Vėliau, kai reikėjo pripildyti visiškai tuščią balioną, kolonėlė išsijungė ties 8 litrais dujų.
Kasoje barkštelėjo dvi metalinės monetos. Iš tiesų – šimtui kilometrų pakanka vos trijų litrų dujų. Tokią išeigą galima lyginti nebent su elektromobiliu. Džiugina ir tai, kad motociklas, nors ir lėtai, bet iki 90 kilometrų per valandą visai ramiai įsibėgėja.
Išvada jau po visų nuotykių ir išnaudotų 16 litrų dujų – dažnai vienam žmogui pervažiuoti miestą reikia kartu temptis toną ar dvi metalo, išdeginti kelis litrus benzino ar dyzelino. O čia – lyg oru važiuotum. Kai įpranti, motociklo galą jau gali viena ranka kilstelėti.
Motociklas su dujomis palyginti yra ne tik velnioniškai ekonomiškas, bet ir ekologiškas. Gal iš tiesų verta išplėsti „B“ kategorijos galias ir leisti automobilių vairuotojams be papildomos raidės pažymėjime vairuoti lengvus motociklus? Gal – kai tokių motociklų gatvėse bus gerokai daugiau – bus ir saugiau?
