– Kas jums yra „enduro“?
– Enduro – tai mano pomėgis, suteikiantis daug gerų emocijų ir padedantis atitrūkti nuo kasdieninių darbų. Enduro motociklas – tai tik viena maža gero laisvalaikio dalis. Ne mažiau svarbūs yra žmonės, su kuriais leidi laisvalaikį. Kiek iki šiol sutikau enduristų – jie visi draugiški ir įdomūs žmonės. Išvažiavus su motociklais, visus vienija viena idėja, visi atsipalaiduoja, susibičiuliauja – tas man ir patinka.
Man labai patinka gamta, o važiuodamas enduro motociklu susilieji su ja, praleidi daug laiko gryname ore, pasigroži gražiais vaizdais. O dar ir pasportuoji.
Šio tipo motociklu gali važiuoti bet kokio tipo danga – tiek asfaltu, tiek žvyrkeliu, taip pat ir esant neaukštai oro temperatūrai
– Kodėl pasirinkote būtent tokį motociklą?
– Šiaip motociklai man patinka nuo mažens. Šiuo hobiu užsikrėčiau nuo tėčio ir savo brolio, nes ir jie – užkietėję motociklistai. Žodžiu, važinėjam visa šeima jau gana seniai. Pradėjau kaip ir dauguma – nuo mopedų, vėliau daug laiko važinėjau gatvėmis „street“ ir „superbike“ tipo motociklais ir tik maždaug 2010 m. pradėjau važinėtis „enduro“ tipo motociklais.
Dėl kelių priežasčių. Pirma, dėl universalumo ir ilgesnio važiavimo sezono, kuris Lietuvoje yra gana nenuspėjamas. Šio tipo motociklu gali važiuoti bet kokio tipo danga – tiek asfaltu, tiek žvyrkeliu, taip pat ir esant neaukštai oro temperatūrai. Netgi, jeigu nori, su specialiomis padangomis gali važinėti ir žiemą. Trumpai sakant, sezonas nesibaigia niekada. Važinėjant „gatviniais“ motociklais varžo trumpas sezonas ir siauras maršrutų pasirinkimas, o su „enduro“ motociklu gali į tą patį tašką nuvažiuoti pasirinkęs vis kitokį maršrutą.
Antra, dėl saugumo. Ten, kur važinėjuosi, praktiskai nėra kitų eismo dalyvių – vadinasi, pats esu atsakingas už save. Čia mažiau galimybių pakliūti į eismo įvykį dėl kito vairuotojo kaltės.
– „Enduro“ – tai platus pasirinkimas tarp įvairių važiavimo būdų. Kokį renkatės jūs?
– Pradėjęs važinėtis „enduro“ motociklu, pasisėmiau daug gerų emocijų ir vis dar jų semiuosi.
Važinėjausi Karpatų kalnais – gražūs vaizdai ir geros emocijos ilgam išliks atmintyje. Planuoju ten grįžti ir dar ne kartą. Taip pat Lietuvoje keletą kartų važiavau „Enduro“ klubo organizuojamoje tradicinėje kelionėje aplink Lietuvą APL. Tai – nepakartojamos atostogos su bendraminčiais! Visiems, važinėjantiems „enduro“ motociklais rekomenduoju bent kartą sudalyvauti šioje kelionėje – ją ilgai prisiminsite.
Paskutinius keletą metų pradėjau aktyviau sportuoti ir dalyvauti varžybose. Kadangi pasiekimai nėra labai aukšti, priskirčiau save prie mėgėjų. Mažai laiko skiriu treniruotėms, tačiau vistiek smagu važiuoti kartu su geriausiais Lietuvos „Cross Country“ ir „Enduro“ varžybų sportininkais ir pasimokyti iš jų.
Taigi pradžioje, kaip ir dauguma, pradėjau nuo „soft“ tipo „enduro“ motociklo, o paskutinius keletą metų persėdau ant „hard‘o“. Ateityje planuoju įsigyti antrą, kelioninį „enduro“, ir pasivažinėti daugiau po Lietuvą bei pakeliauti po Europą.
– Kaip tapote sezono atidarymo organizatoriumi?
– 2012 metais dauguma enduristų važiavo pasitikti Gintauto Igario, grįžtančio iš Dakaro ralio – tada susirinkusių žmonių minioje sutikau „Enduro“ klubo narius. Seniai norėjau suorganizuoti susitikimą bei surengti orientacines varžybas Ruklos poligone, kurios būtų skirtos mėgėjams ir pradedantiems enduristams.
Tad Lietuvos „Enduro“ kubas pasiūlė suorganizuoti atidarymo šventę. Taip ir prasidėjo šis, jau tradiciniu tapęs renginys ir mano veikla klube. Nors ir anksčiau buvo organizuojami atidarymo ir uždarymo renginiai, jie nutrūko ir niekas jų neberengdavo. Tad pabandžiau atgaivinti šią tradiciją. Džiugu, kad tai išaugo į gana nemažą renginį.
Vėliau įstojau ir į „Enduro“ klubą ir toliau aktyviai dalyvavau renginių organizavime. Paskutiniu metu atidarymo ir uždarymo šventėse sulaukiame vis daugiau dalyvių iš visos Lietuvos ir ne tik. Šiais metais planuoja apsilankyti ir kaimynai iš Lenkijos.
– Koks tai renginys: kas jame susirenka, koks veiksmas vyksta?
– Šiame renginyje susirenka „enduro“ motociklų savininkai. O jie yra labai įvairūs žmonės, bet tuo pačiu ir panašūs, nes turi tą patį pomėgį.
Renginio metu organizuojame pasivažinėjimus tiek „soft“, tiek „hard“ tipo motociklams, dauguma iš jų yra mėgėjai, susirenkantys gerai praleisti laiko, pabendrauti, susipažinti. O toks ir yra pagrindinis šio renginio tikslas: suburti bendraminčius iš visos Lietuvos du kartus per metus ir šauniai pasibūti.
Renginio metu organizuojami orientaciniai pasivažinėjimai, o dienos pabaigoje aptariame rezultatus, apdovanojame dalyvius, dalinamės įspūdžiais ir patirtimi bei planuojame prasidedantį sezoną. Patyrę motociklininkai noriai dalinasi patirtimi su pradedančiaisiais vairuotojais. Dalyviai apie šį renginį atsiliepia, kaip apie puikią vietą norintiems susipažinti, daugiau sužinoti ir gerai praleisti laiką.
Šių metų atidarymas bus naujoje vietoje, labai gražioje sodyboje gamtos apsuptyje. Paruošėme naujus orientacinius maršrutus, naujas rungtis ir užsiėmimus dalyviams. Visuomet akcentuojame saugų važiavimą bei gamtos tausojimą, tad planuojame pravesti ir saugaus eismo paskaitą bei supažindinti su „enduro“ motociklų specifika.
– Koks, žvelgiant dešimtmetį atgalios, Lietuvos motociklizmas yra šiandien?
– Manau, Lietuvos motociklizmas, ir ne tik „enduro“, žvelgiant 7-8 metus atgal ir dabar stipriai pažengė į priekį. Galbūt motociklų parkas ir sumažėjo, lyginant iki krizės ir dabar, tačiau Lietuvos motociklininkai išties „europėja“.
Motociklų vairuotojai tapo atidesni, mandagesni. Dauguma, norinčių save realizuoti ir pasportuoti, to nebedaro gatvėse, o persikėlė į specializuotas trasas. Susiformavo ir motociklininkų bendruomenės, kurios vis daugiau dėmesio skiria saugumui ir kultūrai keliuose. Gatvėse matosi vis mažiau motociklininkų be saugumą užtikrinančios ekipiruotės.
Žvelgiant į „enduro“ motociklų bendruomenę matyti ryškūs ir labai teigiami pokyčiai. Susiformavo ir keliautojų ratas, kuris garsina Lietuvos vardą visame pasaulyje. Sporto lygis taip pat ženkliai pagerėjo: jeigu prieš penketą metų latviams konkurentų praktiškai nebuvo, tai dabar turime tikrai daug stiprių, lygiaverčių sportininkų.
– O kur dar turime tobulėti?
– Tobulėti, žinoma, turime dar daug kur: reikėtų daugiau specialių trasų, kad būtų kur tobulinti įgūdžius ir liktų mažiau pagundų išsikrauti gatvėse.
Vis dar pasitaiko ir netvarkingų motociklininkų, kurie nesilaiko kelių eismo taisyklių ar niokoja gamtą. Dėl tokių „gadinamas“ tvarkingų motociklininkų vardas. Taip pat norėtųsi daugiau automobilių vairuotojų atidumo – dažnai jo pasigendame motociklininkų atžvilgiu. Dėl to įvyksta ir skaudžios avarijos.
Tačiau tikiu, kad su laiku situacija tik gerės ir tikrų motociklininkų ratas tik gausės.
