Taigi ką daryti, norint greitai patobulinti savo važiavimo bekele įgūdžius? Kaip saugiai pereiti nuo kelinio prie bekelės važiavimo? Ar bekelės važiavimo įgūdžiai gali patobulinti motociklo vairavimo techniką, net jei esate kelio lenktynininkas, komfortą mėgstantis mototuristas ar tiesiog street tipo motociklus mėgstantis vairuotojas?
Taip, taip ir darkart taip.
40 000 kilometrų bekele: Šiaurės Amerikos iššūkis
Išsiruošusi į antrąją savo kelionės aplink pasaulį motociklu dalį, nusprendžiau šį kartą dar intensyviau išmėginti save. Mano draugui pasiūlius JAV, Kanadą ir Meksiką skersai išilgai išmaišyti vien bekele, nedvejodama sutikau. Juk būtent off road keliai, vieškeliai ir šunkeliai dažniausiai veda į pačias netikėčiausias, labiausiai intriguojančias ir paprastai – gražiausias vietas.
Tik štai tokia įkyri smulkmena: šįkart į kelionę leidžiuosi kur kas didesniu motociklu, nei esu įpratusi. Viena vertus, važiavimo bekele patirties turiu: juk tiek Bolivijoje, tiek vėliau Argentinoje, Čilėje ir Kolumbijoje teko važiuoti ir per smėlį, ir žvyrą, ir purvą. Tačiau tuomet kepurnėjausi viena, be galo lėtai ir nediduku 150 kubinių centimetrų tūrio motocikliuku. Dabar manęs laukė daugiau kaip 200 kg (su didesniu, 30 litrų talpos benzino baku ir bagažu) sveriantis Suzuki DR650 ir užduotis neatsilikti nuo kur kas labiau patyrusio motociklininko.
Hm!
Taigi kai pažįstamas bekelės važiavimo instruktorius Dusty Wesselsas, neseniai įkūręs West 38 Moto mokyklą, pasiūlė prisijungti prie jo savaitgalio treniruočių programos, ilgai nesispyriojau: patobulinti įgūdžius – visuomet gera idėja.
Tačiau, prisipažinsiu, stebuklų nesitikėjau. Didžiausi mano bekelės baubai iki tol buvo greitis – net ant tiesaus žvyrkelio retai drįsdavau daugiau, nei penkiasdešimt kilometrų per valandą; staigesni posūkiai žvyre, kuriuos pamačiusi iškart grįždavau į pirmos pavaros ir 5 km/h kombinaciją; bei stabdymas galiniu ratu, kurio, kartą nesėkmingai pasiekusi žemę, bijojau it velnias kryžiaus. Tačiau ar įmanoma per dvi dienas „išsigydyti“ baimę ir netikusius įpročius bei pradėti važiuoti kur kas geriau?
Pirmoji diena. Svarbiausia – humoras
Išaušus saulėtam Santa Fe (N.Meksika) rytui, atėjo metas išbandymams. Treniruotės turėjo vykti apleistoje aukso kasykloje, virtusioje didžiuliu žvyro karjeru. Į rytinį pasilabinimą ir susipažinimą susirinko keturiolika bekelės raitelių ant pačių įvairiausių motociklų: nuo didžiųjų BMW GS 1200 ir Triumph Tiger XCA iki darbinių Kawasaki KLR 650, Suzuki DRZ400 ir mūsiškių Suzuki DR 650 arkliukų.
„Žinoma, pradėti važiuoti bekele ant mažesnių, lengvesnių, 250-400 kubinių centimetrų tūrio bekelės motociklų yra kur kas lengviau ir smagiau. Tačiau mes orientuojamės į keliones mėgstančius motociklininkus, kuriems dažnai tenka įveikti ilgus atstumus ir kurie renkasi didesnius, pajėgesnius žirgus.
Ar verta leistis į rimtesnius purvynus ar smėlynus su didžiuoju BMW GS 1200? Nelabai – tačiau vidutinio sudėtingumo bekelė jais tikrai įveikiama. Be to, mano užduotis – išmokyti žmones gerų vairavimo įgūdžių ir užkrėsti juos bekelės entuziazmu! Kokiu motociklu jie tai renkasi daryti – kiekvieno skonio, gebėjimų ir lūkesčių reikalas“, – sako Dusty Wesselsas.
Iš tiesų, šį savaitgalį nebuvo suplanuota jokių Dakaro lygio smėlio kopų, pelkių ar miško kemsynų užkariavimo. Visi susirinkę motociklininkai tikėjosi vieno paprasto dalyko: labiau pasitikėti savimi ir motociklu važiuojant bekele bei ‚susiremontuoti‘ silpniausias savo vietas.
„Du svarbiausi dalykai, kuriuos žmonėms įveikti būna sunkiausia, yra tai, kad važiuojant bekele motociklas po tavimi judės kur kas daugiau, nei važiuojant keliu, ir tai, kad nereikia spoksoti į savo priekinę padangą. Nebijoti motociklo ‚blaškymosi‘ po savimi ir žiūrėti ten, kur nori važiuoti – be galo paprasti, tačiau esminiai įgūdžiai. Taip pat pridėsime keletą skirtingų technikų balansui: staigiems posūkiams, važiuojant į/nuo stataus kalniuko, važiavimui biriu smėliu. Pasipraktikuosime keletą skirtingų stabdymo būdų, sankabos kontrolės ir galinio rato slydimo. Bet svarbiausia? Gerai praleistas laikas, daug juoko ir daug važiavimo!" – pažadėjo Dusty.
Diena prasidėjo nuo pagrindų: kaip įvertinti kelio paviršių, kaip nebijoti numesti motociklo, jei kitos išeities nėra, ir kaip pakelti nuvirtusį motociklą, nesusižalojant nugaros.
Tuomet, pasiskirstę dviem grupėmis, kurį laiką gavome užduotį tiesiog pažaisti su sankaba neutralioje pavaroje, visai neliečiant greičio rankenos: kur yra tas saldusis taškas, kai motociklas kiek pajuda iš vietos, tačiau neužgesina variklio? „Žinoti, kur yra jūsų motociklo saldusis taškas sankaboje – vienas naudingiausių įgūdžių, kai tenka judėti lėtai, pavyzdžiui, apsisukant U formos posūkyje. Meistriškai įvaldžius traukos kontrolę, niekuomet neprarasi pusiausvyros, nesvarbu, ant kokio grunto važiuotum“, – paaiškino Louise Powers, viena instruktorių – pagalbininkių.
Kita užduotis – greičio kontrolė kūno padėtimi. Padedami kas dvidešimtį metrų išsirikiavusių instruktorių komandų, turėjome tai staiga padidinti greitį pilnai atsistojant, tai sumažinti jį nenaudojant stabdžių, tik kiek pritupiant link motociklo balno. „Ši technika ypač praverčia važiuojant žemyn nuo kalvų – kartais naudoti stabdžius arba stabdyti varikliu visai nereikia, pakanka tiesiog permesti kūno svorį atgal, ir motociklas sulėtėja, o tuomet, pasiekę kalvos papėdę, tiesiog vėl atsistojate ir atgaunate greitį. Pusiausvyra – nuostabus dalykas!" – pabrėžė Dusty.
Toliau sekė įvairūs stabdymo pratimai: iš pradžių išmėginome priekinį stabdį ant minkštos, purios žemės ir žvyro, tuomet – galinį ir iškart po to – abu. Galiausiai atėjo laikas galinio rato praslydimo pratimui: įsibėgėjus staigiai nuspausti galinį stabdį užblokuojant ratą ir leisti motociklui slysti.
„Kam naudingas šis pratimas? Realioje kelionėje motociklu – absoliučiai niekam, nebent norite kietai pasirodyti prieš draugus ir negailite padangų. Tačiau labai pravartu pajusti, kaip motociklas elgiasi tokiame scenarijuje ir kaip – priešingai daugelio žmonių baimėms – iš tiesų lengva suvaldyti tokią situaciją", – paaiškino Dusty.
Po pietų pertraukėlės atėjo metas dar vienam iššūkiui: lėtiems posūkiams, aštuoniukėms ir gyvatėlėms.
Pasak Dusty, šie pratimai dešimteriopai pagerina pusiausvyrą: „važiuojant asfaltuotu keliu ir darant posūkį, lenkiamės kartu su motociklu; motociklą
nenugriuvusį išlaiko padangų sukibimas su keliu. Tačiau ant žvyro, smėlio ar purvo šis sukibimas gerokai sumažėja, taigi dabar jums reikia išlaikyti motociklą nenuvirtusį elgiantis visiškai priešingai: savo kūno padėtimi turite kompensuoti motociklo pasvirimą“.
Antra diena. Greitis ir smėlis
Pirmoji diena praėjo ganėtinai sklandžiai: kai kurie pratimai sekėsi lengviau, kai kurie – sunkiau, tačiau motociklo nenumečiau nei karto, galinių stabdžių baimė buvo įveikta ir pamiršta, ir nors suktosios aštuoniukės ant žvyro iki galo neįveikiau, ėmiau kur kas labiau pasitikėti savo jėgomis posūkiuose.
Kim Prichard, buvusi žiedinių lenktynių meistrė, nesenai atsivertusi į bekelės motociklizmą, davė itin gerą patarimą, kaip nesibaidyti greičio. „Jei važiuoji keliu ir artėji prie posūkio, žiūrėk į toliausią jo tašką. Taip įveiksi posūkį kur kas lengviau: jei žiūri tiesiai priešais savo priekinę padangą, matai, kaip greitai bėga kelias, ir dėl to dažnai gali supanikuoti. Žiūrint į tolį ne tik gerėja tavo trajektorija – kelias bėga kur kas lėčiau, mūsų smegenys užfiksuoja, kad posūkis artėja pamažu, taigi įveiki jį be baimės. Tas pats ir važiuojant bekele. Motociklo pasvirimą kompensuodama kūno padėtimi, žiūrėk į toliausią posūkio tašką ir nė nepajusi, kaip jis liks tau už nugaros!“.
Tačiau antrąją dieną užduotys pasunkėjo. Šįkart teko pakartoti visus balanso ir stabdymo pratimus važiuojant į ir nuo stačios kalvos, įveikti dar mažesnes aštuoniukes ir staigius posūkius žvyrkeliu. O į dienos pabaigą atėjo metas visų labiausiai su nerimu lauktai užduočiai: važiavimui smulkiu, biriu smėliu.
„Smėlis – labiausiai išdavikiškas paviršius, kur galioja kitokios taisyklės. Jei važiuodami žvyru ar kieto grunto vieškeliu norite palaikyti vienodą greitį, tai smėlyje teks gerokai padirbėti su greičio rankena – kartais jo duoti daugiau, kartais – mažiau, kad išlaikytumėte pusiausvyrą ir neužklimptumėte. Susitaikykite su mintimi, jog ant smėlio motociklas po jumis judės dar daugiau, nei ant stabilesnio paviršiaus. Ir galiausiai, nebijokite nukristi – ant smėlio skaudės gerokai mažiau”, – juokavo Dusty.
Juokai – užkrečiantis dalykas. Nors smėlis niekuomet nebuvo mano draugas, šįkart ne tik nenuvirtau, bet ir pajutau kone vaikišką džiaugsmą, kai gerokai įsibėgėjus per smulkaus mėlio ruožą kone perskridau be didesnių pastangų.
Kaip išsirinkti instruktorių?
Taigi ko išmokau per šį saulėtą Santa Fe savaitgalį apleistoje aukso kasykloje? Nors visi pratimai atrodė visiškai neypatingi, o kai kurie – net įtartinai per lengvi, mano bekelės važiavimo sugebėjimai nejučiomis pagerėjo šimteriopai!
Kai vėliau leidomės į žygį per Naujosios Meksikos, Arizonos ir Jutos plynaukštės kanjonus, nė nepajutau, kaip važiavimas žvyrkeliais tapo malonumu: ne tik galiu kuo puikiausiai neatsilikti nuo labiau patyrusių motociklininkų, skuosti didesniu greičiu ir lengvai įveikti net ir staigesnius posūkius, bet žymiai išaugo ir mano pasitikėjimas savo jėgomis ir motociklo galimybėmis. Neperdedu: su patyrusių instruktorių pagalba per dvejetą dienų išmokau kur kas daugiau, nei būčiau įsisavinusi per metų metus važiavimo viena!
Tačiau kaip rasti gerą instruktorių ir pagal ką rinktis mokymus ar kursus?
Štai keletas idėjų:
„Mūsų filosofija paprasta: važiavimas bekele yra tiesiog didžiulis malonumas ir smagus nuotykis. Taigi ir mūsų pamokos neprimena karinių pratybų, lenktynių ar puikavimosi prieš vieni kitus. Mūsų užduotis – užkrėsti motociklininkus bekelės virusu naudojant entuziazmą, humorą ir lengvą toną!“ – Dusty Wesselsas.
„Norint išmokti bekelės važiavimo pagrindų, tikrai patariu susirasti patyrusį instruktorių. Labai dažnai žmonės mokosi iš tėvų, brolių, draugų ar kolegų, tačiau bėda ta, kad geras, patyręs motociklininkas – tai nebūtinai geras mokytojas. Instruktorius privalo būti profesionalus ir išmanyti savo amatą. Taip pat tikrai nesirinkčiau instruktoriaus, kuris elgiasi kaip armijos seržantas – tai tik sukelia stresą ir toli gražu nepadeda!“ – Kim Prichard.
„Geras instruktorius sugebės žinias perteikti žmogui suprantama kalba ir deramu momentu. Jei mano mokiniai per treniruotes apturi nors kelis aha! momentus, manau, jog savo darbą atlikau puikiai“, – Louise Powers.
„Ar bekelės kursai gali padėti motociklininkams, kurie dažniausiai važinėja asfaltuotais keliais, street motociklų savininkams ar net žiedinių lenktynių maniakams? Be jokios abejonės. Tiesą sakant, imtis bekelės man patarė mano žiedo lenktynių treneris: anot jo, taip aš išmoksianti subtilesnio balanso ir motociklo valdymo. Ką gi, jis buvo visiškai teisus. Pradėjusi papildomai treniruotis bekele, pakėliau savo žiedinių lenktynių meistriškumą į visai kitą lygį“, – Kim Prichards.
Situacija Lietuvoje
JAV motociklininkams bepigu: „off road riding“ mokyklų netrūksta nei vienoje valstijoje, galima rinktis skirtingas mokymo metodologijas, filosofijas, instruktorius, egzistuoja net vien moterims skirtos klasės, trumpi turai, pagalba kelionėse… O kaipgi pas mus, Lietuvoje?
„Mano žiniomis, enduro ar bekelės vairavimo motociklininkams mokyklos kaip tokios Lietuvoje nėra. Tačiau yra įvairių trasų, nuomojamų motociklų, yra pavienių trenerių, kurie gali padėti, organizuojami turai“, – sako viešosios įstaigos „Lietuvos enduro klubas“ direktorius Marius Girutis.
Jo teigimu, išmokti važiuoti bekele geriausiai… bevažiuojant. „Enduro klubas“ organizuoja įvairius renginius, keliones aplink Lietuvą (APL). Manau, APL, kai visa savaitę kartu važiuojama aplink Lietuvą, yra puikiausia mokykla – dalyviai mokosi vieni iš kitų. Enduro motociklo vairavimo neišmoksi iš knygų ar „Youtube“ filmukų – reikia sėsti ir važiuoti. Praktika, praktika ir darkart praktika! O jei šalia yra patyręs motociklininkas, kuris pataria, kaip geriausiai elgtis vienoje ar kitoje situacijoje – puiku. Ir, žinoma, svarbu neskubėti, neviršyti savo galimybių ir važiuoti saugiai“, – sako M.Girutis.
Taigi nors oficialios bekelės mokyklos motociklininkams kol kas nėra, padėti gali bendraminčių būrys. „Įstoti į Lietuvos enduro klubą nėra sudėtinga. Stojimo procedūros yra, tačiau jos tikrai nekomplikuotos. Mūsų klubas atviras visiems“, – tikina Marius.
Daugiau: www.enduroclub.lt
