– Aidai, kas slypi po šiomis ilgomis ir ištvermę išbandančiomis kelionėmis? Kažką bandote įrodyti? Kam?
– Jei ką ir bandau įrodyti, tai tik sau ir tik todėl, kad man vis dar taip pat nepatinka leisti laiką prie televizoriaus ekrano su alaus bokalu rankose. Visa kita jau seniai įrodyta.
Daugelis žino, kad važiuoti galiu labai ilgai. Artimesniems žmonėms to nereikėjo įrodinėti net ir prieš pirmą kelionę, jau nekalbant apie dabartinius laikus. Man patinka važiuoti. Ar tai būtų automobilis, ar motociklas.
Džiaugsmą kelia ne galutino tikslo pasiekimas, o procesas. Galbūt tai mane skiria nuo didesnės dalies vairuotojų, kurie važiuoja tik tam, kad pasiektų tikslą. Ar tai būtų darbas, namai, slidinėjimo kurortas ar ežero pakrantė.
Vienas iš didesnių skirtumų tarp motociklininkų ir automobilių vairuotojų yra tas, kad dauguma motociklus vairuoja ne dėl tikslo pasiekimo, o dėl proceso.
– Kaip atsiranda šie maršrutai? Yra kokia nors loginė seka, pinanti įveiktų maršrutų voratinklį pasaulio žemėlapyje?
– Be finansinės pagalbos dauguma projektų nevyktų. Rėmėjams mainais reikia reklamos ir viešinimo. Tam, kad generuotumi kažkokį skaitomumą ar žiūrimumą, reikia daryti kažką, ko kiti nėra darę, arba daryti tai geriau, gražiau, greičiau, toliau arba apskritai kitaip.
Sutikite, kad niekas neskaitys straipsnio „Kaip Aidas važiavo grybauti“, nebent antraštė būtų parašyta „Grybauti važiavusį Aidą pribloškė antgamtiškas radinys miške“.
Mano visus važiavimus sieja bendras vardiklis – ilgiausias nuo atitinkamų geografinių taškų nusidriekęs maršrutas. Pavyzdžiui kelionė maršrutu „piečiausias-šiauriausias“, „vakariausias-ryčiausias“. Tai labiau simboliška nei pravažiuoti 20 tūkstančių kilometrų Kačerginės „Nemuno žiedu“. Nors pastarasis važiavimas, manau, būtų sudėtingesnis.
– Tolimųjų distancijų keliones pradėjote ant motociklo keleivio sėdynės, kaip operatorius važiuodamas aplink Juodąją jūrą. Vėliau su keliais bendraminčiais pakaitomis vairavote automobilį ir, galiausiai, pats sėdote prie motociklo vairo. Kokius tokio keliavimo privalumus ar trūkumus pabrėžtumėte lygindamas minėtus keliavimo būdus?
– Tai visai kitokio stiliaus kelionės, kurias labai sunku lyginti. Aplink Juodąją jūrą važiavome ne siekdami greičio rekordo, o ieškodami nuotykių. Tai buvo kelionė tiesiausiais keliais, kurie nebuvo labai geri, bet patirti nuotykiai ir sutikti žmonės buvo verti to nepatogumo.
Sėdėti ant motociklo kaip keleiviui – didesnis iššūkis nei važiuoti pačiam.
Sėdėti ant motociklo kaip keleiviui – didesnis iššūkis nei važiuoti pačiam. Tu esi keleivis ir viskas tuo pasakyta. Motociklas, atmetus jo paskirtį kaip susisiekimo priemonės, yra laisvės simbolis.
Kai tu esu keleivis – esi priklausomas nuo vairuotojo. O sėdėti reikia tiek pat laiko, nesvarbu ar vairuoji, ar žioplinėji po apylinkes.
Tuo metu neturėjau motociklo, o misijai, kuriai mane paėmė, dažnu atveju keleivio sėdynė buvo naudingesnė, nes aš filmavau.
– Kuriam iš minėtų kelionės būdų suteiktumėte prioritetą?
– Dabar vienareikšmiškai renkuosi kelionę motociklu.
– Peržvelgus jūsų kelionių dienoraštį kam nors gali kilti minčių, kad arba jums labai sekasi, arba turite stebuklingą džino lempą. Kaip savo idėjas paverčiate realybe?
– Šioje vietoje norėčiau pasinaudoti Lietuvoje visiems gerai žinomo lenktynininko Benedikto Vanago žodžiais. Tikriausiai jų autorystė priklauso kam nors kitam, bet pastaraisiais metais man jie tapo B.Vanago sparnuota fraze: „Svajokite atsakingai, svajonės pildosi“.
Tai tiesa, kurią galėtų patvirtinti ne vienas, ką nors gyvenime veikiantis ar nuveikęs žmogus. Viską galima pasiekti, tik reikia labai norėti. Jei jūs norite, bet jūsų svajonė nesipildo, turėtumėte savęs paklausti, ką padarėte, kad ji išsipildytų. Sėdėti ant sofutės ir norėti, deja, nepakanka. Dėl savo svajonės reikia labai stipriai stengtis, nes nieko nėra neįmanomo.
– Kaip atrodo bagažas jūsų ištvermės kelionėse? Kokie būtiniausi daiktai, be kurių nepaliekate namų ir ko tenka atsisakyti?
– Titnago gabaliukas laužui užsikurti, lankas su strėlėmis maistui sumedžioti. Žinoma, juokauju. Būtiniausi daiktai šiuolaikiniame pasaulyje tai asmens dokumentas ir kreditinė kortelė. Na, kai kuriais atvejais ir grynieji pinigai.
Kadangi didesnę paros dalį praleidi važiuodamas, tad frako būtinybė taip pat atkrenta. Svarbiausia yra gera motociklininko apranga. Nuo jos priklauso saugumas ir komfortas. Šiuo klausimu išlygų nedarau.
Vežuosi minimalų raktų komplektą, lipnią juostą, fiksavimo dirželius. Viskas reikalinga smulkiems gedimams šalinti, jei tokių pasitaikytų. Rimtesnių šiuolaikinės technikos problemų kelyje nesusitvarkysi.
– Ar vykdamas į tokio tipo kelionę būnate susiplanavęs viską nuo A iki Z? Žinote, kokiais keliais važiuosite, kiek laiko ilsėsitės, kur stosite papildyti baką, pavalgyti?
– Ir taip, ir ne. Namų darbų reikia atlikti daug. Pavyzdžiui Rusijoje, kur pasirinkimas būna iš dviejų, o kartais tik iš vieno kelio, daug nepriplanuosi. Tačiau važiuojant labiau apgyvendintomis vietomis privalai gana tiksliai susidėlioti, kur ir kuriuo metu būsi. Turbūt visiems aišku, kad atsidurti šalia kokios Maskvos, Paryžiaus ar Vilniaus penktadienio pavakarę tikrai ne pats geriausias pasirinkimas.
Skaičiavimo daug, tačiau nei kur tiksliai stosiu nakvoti, nei kur valgysiu, nebūnu iš anksto suplanavęs. Tikslas yra padaryti maksimaliai mažai sustojimų ir maksimaliai juos sutrumpinti.
– Dažnam vairuotojui, distancijoje Vilnius – Klaipėda jau pradedančiam muistytis, gali kilti klausimas, kaip jūs paruošiate save fiziškai tokiems išbandymams?
Man važiuoti patinka ir nesvarbu. ar tai būtų automobilis, ar motociklas.
– Labiau reikia pasiruošti psichologiškai nei fiziškai. Tai, ko gero, arba tau skirta, arba ne.
Žmones suskirstyčiau į važiuojančius arba nevažiuojančius. Vieni važiuoja todėl, kad reikia. Kiti todėl, kad nori. Man važiuoti patinka ir nesvarbu, ar tai būtų automobilis, ar motociklas. Man patinka pats procesas, o ne tikslo pasiekimas.
Važiavimui fiziškai nesiruošiu niekaip. Mano gyvenimas yra pakankamai aktyvus, todėl bendra fizinė forma visada būna ne pati prasčiausia.
– Kaip puikiai pažįstate savo motociklą?
– Pažįstu puikiai. Puikiai žinau, kur stabdžiai, vairas. Išrinkti jį galėčiau visą. Kur kas sunkiau būtų surinkti. Bet nematau tam poreikio. Dauguma dabartinių motociklų yra labai patikimi. Mano kelionių tikslas yra tai parodyti visiems žmonėms.
Su „Honda Crosstourer“ per du sezonus pravažiavau jau per 55 tūkstančius kilometrų ir per visą eksploatacijos laiką buvo keista tik alyva, stabdžių kaladėlės ir padangos. O kelių jis matė tikrai visokių.
– Kokia buvo pati sunkiausia kelionės akimirka, kuomet atrodė, kad dabar jau tikrai nebeįveiksite užsibrėžto tikslo?
– Niekada nebuvo tokių minčių. Jei tokia atsirastų, tai reikštų, kad esi ne ten ir užsiimi ne tuo, kuo reikia. Taip, būna sunkių akimirkų. Teko vieną dieną važiuoti nuo ryto iki vakaro pliaupiant lietui. Ne protarpiais, o nuolat ir stipriai. Kelias valandas teko važiuoti aplink trankantis žaibams.
Teko vieną dieną važiuoti nuo ryto iki vakaro pliaupiant lietui. Ne protarpiais, o nuolat ir stipriai.
Buvo gana nejauku, tačiau laukti, kol audra baigsis, nebuvo galimybių. Pažvelgus į orų prognozes, ji turėjo tęstis dvi dienas.
Važiuojant laikui toks laukimas būtų prabanga. Žinoma, rizika turi būti pasverta, todėl kartais važiuoji ženkliai lėčiau nei važiuotum sausa danga. Tai labiau vargina, bet tikslas artėja ir, besibaigiant dienai, net ir mažas šaltos saulės spindulėlis danguje nuteikia pakiliai.
– Koks buvo juokingiausias ir labiausiai įsiminęs įvykis per visas šias keliones?
– Juokingiausiu gal to nepavadinsi, bet atvejis gana keistas. Važiuojant Rusijos gilumoje sustojau pakelės kavinėje papietauti ir sutikau vieną motociklininką, pažįstamą iš ankstesnių metų kelionės. Keistas jausmas sutikti žmogų 12 tūkst. kilometrų kelyje, kai žmonių per visą Rusiją pažįstu gal tik kokių 30.
– Koks jūsų naujausias planas ir iššūkis? Ar jau turite naują maršrutą?
– Naujų maršrutų yra prigalvota keleriems metams į priekį. Šiems metams turiu planų pravažiuoti maršrutu Nordkapas – Tarifa. Tai distancija nuo šiauriausio iki piečiausio Europos taško.
Iš pažiūros lengvas maršrutas, važiuojant greičiui, nebėra toks lengvas. Nors kelias, žinoma, puikus, tačiau maksimalus važiavimo greitis turi būti toks, koks yra leistinas. Priešingu atveju daug laiko sugaištum aiškinantis policijos pareigūnams ir bet koks važiavimas rekordui netektų prasmės.
Važiuoti visą dieną stebint, ar neperžengei leistinos ribos, yra gana varginantis procesas. Taip pat reikia labai tiksliai susiplanuoti maršrutą todėl, kad visas kelias driekiasi per tankiai apgyvendintą Europą.
– Šį maršrutą jau esate įveikęs su bendraminčių kompanija automobiliu, dabar tai mėginsite atlikti vienas ir motociklu. Kokį motociklą vairuosite šioje kelionėje?
– Motociklas bus tas pats – gerasis mano kelionių palydovas „Honda Crostourer VFR1200“ su automatine transmisija.
– Ar jau esate numatęs laiką, per kurį ketinate įveikti šį atstumą?
– Automobiliu, su sustojimais tik pasikeisti, beveik 6 tūkst. kilometrų atstumą įveikėme kiek daugiau nei per 52 valandas. Motociklo ir automobilio vidutinis greitis tokio tipo keliuose yra labai panašus, bet važiuosiu vienas ir tokį atstumą be poilsio įveikti nėra realu. Manau, kad kelionėje turėčiau sugaišti apie 70 valandų.
– Ar kelio pasirinkimas motociklui, lyginant su šio maršruto įveikimu automobiliu, labai skirsis?
– Manau, kad labai ženkliai nesiskirs. Nors motociklui ne tokios baisios automobilių spūstys. Prioritetas bus Vokietijos greitkeliai, kuriuose tam tikromis atkarpomis galima važiuoti neribotu greičiu.
– Šis maršrutas driekiasi tik per Europą. Galite palyginti ir įžvelgti jame ryškius skirtumus su Rusijoje suktais kilometrais, distancijoje Murmanskas – Vladivostokas – Murmanskas?
– Esminiai skirtumai yra keli. Vienas pagrindinių – kelio dangos būklė. Ji Europoje nepalyginamai geresnė todėl gali susikoncentruoti į eismą, o ne pusę dėmesio skirti kelio dangai ir maršruto tarp duobių planavimui.
Šitas faktorius turėtų lengvinti ir greitinti kelionę, tačiau, skirtingai nei Rusijoje, Vakarų Europoje eismo srautas juda tiksliai tokiu greičiu, kokiu leidžia KET ir ženklai. Rusijoje šis greitis yra šiek tiek didesnis nei leistinas. Europoje visi tiksliai laikosi taisyklių, tačiau ir leistinas greitis čia didesnis nei Rusijoje.
Tankiai apgyvendintoje Europoje planuojant maršrutą reikia atsižvelgti į didelius miestus ir jų gyvenimo grafiką. Tačiau ten yra alternatyvių kelių, kuriais gali planuoti maršrutą.
Tokio pasirinkimo Rusijoje neturėjau. Daugeliu atveju tai vienas vienintelis kelias, kuriuo privalai važiuoti nežiūrint nei į jo būklę, nei į eismo intensyvumą. Visa kita yra daugiau ar mažiau panašu.
