Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Motociklu važiuojanti policininkė, vilkiko vairuotoja ir orlaivio vadė: ar jas galima vadinti išskirtinėmis moterimis?

Kovo 8-osios proga apie moteris kalbame daugiau, nei įprastai. Nusprendėme pakalbinti kelias, kurių profesija (arba jos dalis) yra išskirtinė. Vairuoti, valdyti išskirtines transporto priemones. Bet čia nutiko įdomus dalykas – visos, kurias kalbinome nelaiko savęs ypatingomis ar nepaprastomis.
Aušra Banytė
Aušra Banytė / Loretos Lilienės nuotr.
Temos: 3 Kovas Moteris Taksi

Vis dėlto šias moteris galima vadinti nepaprastomis, nes pasirinko nepopuliarias profesijas tarp moterų. Jau vien dėl to, autorės nuomone, jos yra kitokios ir tam tikra prasme keičiančios moterų ateitį.

Viena vertus, šių moterų išskirtinumas pabrėžia vis dar egzistuojančią (psichologinę, neapčiuopiamą) nelygybę, nes kelia klausimus, tarkime: kodėl toks pasirinkimas vis dar yra neįprastas, retas ir kaip joms sekasi pasiekti savo tikslų, kai esi pirmeivė, unikali? Nors teoriškai siekti šių pozicijų mes turime visas galimybes, o kaip yra praktiškai?

Susipažinkime su keliomis iš jų.

Orlaivio vadė Aušrinė: susprogdinti baimės burbulą

Būti lokomotyvo mašiniste, sraigtasparnio pilote, tolimųjų reisų vairuotoja ar policijos pareigūne, kuri vairuoja tarnybinį motociklą, nėra kažkas paprasta – jau vien dėl to, kad tai yra retai sutinkama.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Aušrinė Keršytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Aušrinė Keršytė

Kas yra išskirtinumas ar standartas galėtų būti dar viena atskira tema. Kol kas jos neanalizuokime. Bet Aušrinės Keršytės pareigos tikrai išskirtinės: Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Aviacijos valdybos Eskadrilės orlaivio vadė, vidaus tarnybos pulkininkė leitenantė; „Pilotų mokyklos“ skrydžių instruktorė; „Riedėk.lt“ instruktorė; Lietuvos praktinio šaudymo federacijos tarybos narė, šaulė.

Tačiau, pasak Aušrinės, kiekvienas žmogus yra kažkuo ypatingas: „Iš principo esu moteris, kaip ir dauguma. Aš tiesiog drąsiai bandau tai, kas man įdomu ir nebijau daryti to, kas man patinka.“

Pasak jos, kiekviena moteris turi savų norų, idėjų, kartais pasvajoja apie kai kuriuos, galbūt, netipinius dalykus. Aušrinė džiaugiasi, kad žmonės darosi laisvesni, kad vis labiau atsikrato nereikalingų stereotipų:

„Turėjau mokinių, kurioms ir virš 40, 50 metų, ir jos prasitarė, kad nuo pat vaikystės svajojo kažką išbandyti ir tik dabar tam pasiryžo. Šaunu, kai žmogus užsiaugintą savo baimės burbulą nusprendžia susprogdinti – to nepadarius kažką išmokti būtų sunku.“

Policininkė Aušra: visuomenė keičiasi ir auga

Aušra Banytė, jau 15 metų dirbanti Lietuvos kelių policijos tarnybos Specialios paskirties skyriaus vyresniąja specialiste ir dvejus metus vairuojanti tarnybinį motociklą teigia, kad standartizuoti moters šių dienų visuomenėje nereikėtų. Nes vargu, ar galėtume rasti vieną ir teisingą atsakymą, kas yra standartinė moteris, o kuri tokia nėra. Visuomenei keičiantis ir augant, standartai, kurie vyravo anksčiau, praranda turėtą prasmę.

Vargu, ar galėtume rasti vieną ir teisingą atsakymą, kas yra standartinė moteris, o kuri tokia nėra.

Galbūt tiksliausias moterų skirstymas, pasak jos, šiandien būtų į moteris, kurios išsikelia tikslus, investuoja į save ir kryptingai eina savo tikslų link, ir į moteris, kurioms patogiau yra plaukti pasroviui ir tikėtis, kad viskas susiklostys taip, kaip jos tikisi, tačiau per daug neįdedant pastangų.

Loretos Lilienės nuotr./Aušra Banytė
Loretos Lilienės nuotr./Aušra Banytė

„Save aš priskirčiau pirmam variantui, nes asmeninė patirtis rodo, kad tik norėti neužtenka. Rezultatas ateina tada, kai savo darbu nuosekliai ir kantriai sieki užsibrėžtų tikslų“, – teigia A. Banytė.

Vilkiko vairuotoja Erinta

Girteka Logistics nuotr./Erinta Kojelienė
Girteka Logistics nuotr./Erinta Kojelienė

Erinta Kojelienė, beveik 4-erius metus dirbanti vilkiko vairuotoja ir jau nuvažiavusi apie 200 tūkst. kilometrų, į tokį profesijos pasirinkimą žvelgia praktiškai: „Nelaikau savęs labai išskirtine. Jei moteris nusprendžia dirbti tokį darbą ir jei turi tokias galimybes – nieko čia išskirtinio. Mano profesijos pasirinkimą lėmė du dalykai – tai, kad nuo pat mažens mane traukė didelė technika ir tai, kad galėjau važiuoti kartu su vyru. Kartais kiti klausia, kaip mums taip išeina – ir darbe kartu, ir namie kartu. Bet mes darbe esame kolegos, o po darbo laiko esame šeima.“

Moteriškumas – būti SMART

Taigi iš esmės visos kalbintos damos palietė įdomius ir labai plačius vandenynus – kas iš tikrųjų yra išskirtinumas ar standartas, o ką reiškia „visos mes moterys”, kas yra tas mūsų „vienodumas“, nepaisant gamtos nubrėžtų linijų. Tad pasidomėjome, kas, neakcentuojant visuomenės istorijos ir žiniasklaidos brukamos nuomonės (tarkime, jautrumas, švelnumas, grožis) joms yra tikrasis moteriškumas?

Moteriškumas asocijuojasi su namais

Vilkiko vairuotoja Erinta Kojelienė pastebi, kad žiūrint stereotipiškai, moteriškumas asocijuojasi su namais, rytais, kai atsikeli ir pirmiausia pasipuoši, pasidažai, ir vakarais, kai grįžti namo. Arba kai nuolat būni namie, rūpiniesi šeima.

Pasak jos, tai įprastas požiūris, kurį matome filmuose. Ji pati tikrajam moteriškumui parenka pavyzdį: „Kai bandau prisiminti kokią nors moterį, į kurią būčiau žiūrėjusi kaip į moteriškumo pavyzdį – man tokia yra mano mama. Ji padarė didelę įtaką mano požiūriui į gyvenimą. Ji labai stipri asmenybė, kuri visada rūpinosi savo šeima, stengdavosi, kad mes su seserimis (esame trys dukterys) visko gautume po lygiai. Ji nėra toks žmogus, kuris sėdi parėjęs iš darbo ir nieko nebeveikia – ji eina, lauke darbuojasi, kieme, be darbo būti negali.“

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Aušrinė Keršytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Aušrinė Keršytė

Sraigtasparnio pilotei, skrydžių instruktorei Aušrinei Keršytei buvo sunku išskirti savybes, kurios būtų tik moteriškos ar vyriškos. Pasak jos, kiekvienas žmogus turi vienokias ar kitokias savybes, o kurių neturi, gali lavinti, kad turėtų. Ji teigia, kad dauguma savybių gali būti labai naudingos, tereikia jas išmokti valdyti ir tinkamai panaudoti. Tačiau vieną bruožą ji vis dėlto išskyrė: „Gal viena iš moteriškų savybių būtų motiniškumas. Nors vyras, laikantis ant rankų kūdikį man atrodo stiprus ir vyriškas.“

Na, o policijos pareigūnė Aušra Banytė moteriškumą apibūdintų kaip SMART, kur kiekviena raidė įvardinama kaip: S – subtili ir sumani, M – mylinti, A – atjaučianti, R – rūpestinga, T – taktiška.

Mažesnis svoris – didesnis galios rezervas

Nors klausimas apie moteriškumą pašnekovėms atrodė ne taip lengvai įkandama užduotis, klausimas apie privalumus būti moterimi jų užimamose pareigose atskleidė šiek tiek daugiau moteriškosios lyties niuansų.

Aušrinė Keršytė išskyrė svorio klausimą: „Privalumai, kad aš, lyginant su kolegomis vyrais, sveriu mažiau, tai galiu į sraigtasparnį atitinkamai kokių 20 litrų degalų daugiau įsipilti arba, jei nereikia papildomų degalų, tada sraigtasparnis turi didesnį galios rezervą, t.y., tokiam lengviau pakilti. Bet apskritai kalbant, esu mokiusi pilotuoti lėktuvus ir vyrus, ir moteris ir pastebėjau, kad orlaivio pilotavimo sėkmė priklauso nuo asmeninių savybių, ne nuo lyties.“

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Aušrinė Keršytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Aušrinė Keršytė

Aušra Banytė pažymėjo korektiškumą, „šaltą protą“: „Apskritai kalbant apie moterų privalumą policijoje, tai manau, kad dažnai mes esame kruopštesnės, neretai taktiškiau ir sumaniau laviruojame įvairiose situacijose ir iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad atsidūrus „karštoje“ situacijoje, labiau išlaikome „šaltą protą“, sunkiau pasiduodame arba nepasiduodame provokacijoms, o tai padeda mandagiai ir korektiškai išspręsti problemas.“

Erinta Kojelienė kreipia dėmesį į priešingos lyties džentelmeniškumą moterų atžvilgiu. Pasak jos, privalumai pajuntami kelyje. Pavyzdžiui, stovint kamštyje, kai reikia persirikiuoti – vairuotojai dažniau, lengviau užleidžia. Taip pat ir įmonių, iš kurių pasiimami arba kurioms atvežami kroviniai, darbuotojai stengiasi moteris užleisti, greičiau priimti.

Nusiimti stereotipų antrankius

Moterų įgalinimo klausimas vis aktualesnis ir vis labiau realizuojamas, įskaitant ir garsiai nuvilnijusį metoo judėjimą, tačiau prisimenant ir tai, kad praėjo tik 100 metų, kai moterys turi teisę balsuoti. Tiesa, Lietuvoje situacija labai skiriasi nuo daugumos Artimųjų Rytų ir Afrikos šalių (bet atsilieka, pvz., nuo Skandinavijos). Pagal „National Geographic“ parengtą 2019 m. indeksą, Lietuva yra 26 pozicijoje iš 167.

Pasiteiravome, ką būtų galima dar nuveikti, kokių konkrečių priemonių reikėtų imtis, kad moterys būtų dar labiau išgirstos, matomos ir adekvačiai gerbiamos, lygiateisės su vyrais.

Aušrinė Keršytė pabrėžia, kad visų pirma turėtume pradėti nuo savęs. Moterims, kurios svajoja pilotuoti, vairuoti lenktyninį motociklą ar pan., reikia nusiimti stereotipų antrankius, eiti ir pabandyti – o gal patiks. Jei nepatiks, tai bent nereikės nuolat galvoti „kaip norėčiau, bet...“. Taip pat, galima paskatinti ir kitas imtis veikti.

Pavyzdžiui, į Lietuvos praktinio šaudymo federacijos organizuojamas varžybas susirenka nedaug moterų, tad Aušrinė suorganizavo renginį moterims – tądien, pasak jos, tiek daug moterų viename šaudyklos sektoriuje veikiausiai pirmą kartą Lietuvoje buvo. Po jo kelios atvyko ir į varžybas.

„Jokiu būdu neskatinu bandyti kažko kas nepatinka, arba mokytis tai, kas madinga. Pirmiausia nauja sritis turi patikti, turi atsirasti jausmas, kad šioje srityje galiu atsiskleisti, – teigia A. Keršytė ir priduria: – O apskritai ką dar galima padaryti, tai ne tik norėti pasakyti, bet norėti ir kitą išgirsti. Dauguma problemų taip visai išnyktų.“

Būti galva aukščiau

Erinta Kojelienė sutinka, kad, nors pasiekėme jau daug, visu 100 procentų dar nėra lygios teisės – vilkiko vairuotoja pati susidūrė su stereotipu, kad moterys esą nėra sutvertos tokiems darbams. Ir kartais jaučia tai iš kitų vairuotojų, kurie ją pamatę tarsi nustemba, klausia, ar čia ji vairuoja.

Be to, moteris yra neaukšta, o tai kartais dar labiau nustebina kolegas vyrus. „Manau, įvairių įmonių vadovai turėtų suteikti galimybes moterims, kurios nori dirbti tradiciškai „vyriškais“ laikomus darbus – nebūtinai vairuotojo, bet ir kitus, nerodyti požiūrio, kad yra nustebę, ar nepasitikėjimo“, – teigia Erinta.

Lietuvos kelių policijos tarnybos Specialios paskirties skyriaus vyresnioji specialistė Aušra Banytė žvelgia iš dar kito kampo. Ji mano, kad būtume girdimos, gerbiamos ir vertinamos, tikrai nereikia kuo garsiau apie save kalbėti, tai neduos jokios naudos. Pasak jos, bus atvirkščiai – tai parodys neišprusimą

„Buvimas moterimi savaime jokio pranašumo nesuteikia – mes turime būti išsilavinusios, nuolatos tobulėti ir konkrečiais darbais įrodyti savo pranašumus.

Todėl reikia nustoti skųstis, kad kažkur mes esame nevertinamos ar neįvertintos, tikrai šiandieninėje visuomenėje moteris, kuri yra išsilavinusi, reikli sau, sugebanti motyvuotai ginti savo nuomonę, žingeidi, investuojanti į savo tobulėjimą, sistemingai dirbanti – ji bus lygiavertė su vyru arba net galva aukščiau, – teigia A. Banytė. – Tad jeigu kartais mums iškyla klausimas, kodėl manęs nevertina, kodėl aš neturiu vieno ar kito, pirmiausia reikėtų sau užduoti klausimą – o ką aš padariau, kiek įdirbio įdėjau, kad turėčiau tai, ko noriu“.

Autorės komentaras. Žydra ar rožinė?

Ši tema yra neišsemiama – juolab asmeniškai ir vis dar patiriama. Labai žaviuosi šio teksto pašnekovėmis, tačiau kai kur su jomis pilnai nesutinku. Manyčiau, pasaulyje matyti dar daug nelygybės. Jeigu Lietuvoje justi daugiau psichologinio spaudimo, atmetimo ir dažnai būtina kovoti dėl savo, kaip moters, vietos po saule, tai pasaulyje net gauti išsilavinimą ar turėti savo banko sąskaitą, be globėjo vyro priimti kai kuriuos sprendimus kai kurios šalyse vis dar yra siekiamybė.

Taip pat šia tema visada atsimenu savo kolegės, motociklininkės ir žurnalistės Eglės Gerulaitytės, kuri pasižymi skvarbiu protu ir išskirtiniu (vėlgi!) požiūriu į pasaulį, tekstą irgi kovo 8-osios proga. Jame ji kalbėjo, kad jeigu metoo judėjimas nepalietė jūsų tai dar nereiškia, kad nepalietė kitų. Eglė atkreipė dėmesį į empatiją ir, beje, išprusimo, erudicijos svarbą – jeigu to nepatyrėme patys, negalime teigti, kad tai apskritai neegzistuoja. Tai ypač aktualu moterų įgalinimo klausimu.

Ir šis klausimas, manyčiau, vis labiau turėtų pereiti į kitą etapą. Turime ne tik skatinti mergaites siekti ar skinti pergales, bet berniukus auklėti taip, kad jie nebeskirstytų pasaulio į „vyriškus“ ir „moteriškus“ darbus, sritis, apskritai „žydra ar rožinė“ polius.

Tada galbūt samprata apie „išskirtinumą“ bus jau kitokia, nes tai, kas dabar yra neįprasta profesija tarp moterų (ar vyrų) bus įprasta, dažna, ir žmonių nebeišskirsime pagal lytis – bet gabumus, gebėjimus, asmenybės bruožus. Tik tada turbūt aš šioms damoms pritarsiu – taip, jūs nesate išskirtinės!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais