Motoistorijos. Bolivijos dykynių vaiduoklis

Gerus porą mėnesių praleidusi su Andų indėnais ir išmaišiusi Peru Kolkos ir Titikakos ežero regionus, netikėtai apsižiūrėjau, jog esu Bolivijos pasienyje: vos vienas nedidelis tiltas per purviną Desaguadero upeliūkštį, ir aš – aimara indėnų teritorijoje.
Motoistorijos: Bolivija
Motoistorijos: Bolivija

Kone visos kelionės po Pietų Ameriką metu vadovavausi vienu paprastu principu: „kodėl ne?“. Tasai „kodėl ne“ mane ne kartą nuvedė ten, kur pats nelabasis kanopą nusilaužtų; bet šįkart mano dekadentiškai bravūriškas šūkis viliojo Bolivijon, ir aš nesiginčydama paklusau.

Nors palikti Peru dėl įmantrios motopopierių biurokratijos ir vingrių pasienio muitinės prodecūrų buvo kur kas sunkiau, nei čia atvykti, galiausiai įkalbėjau perujiečių ofisierius leisti man išvažiuoti iš šalies, o Bolivijos pusėje niekas ginčytis nesiryžo. Taigi, laimėjusi popierizmo mūšį, pagaliau kirtau lemtingąjį Desaguadero tiltuką ir atsidūriau paslaptingojoje Kitoje Pusėje.

Tiesa, kaip ir Peru, taip ir čia tokios pat plačiaveidės moteriškės spalvingais sijonais ant nugarų tempė kukurūzų ryšulius, daržoves ir kūdikius, o vyrai tokiomis pat plačiabrylėmis skrybėlėmis ir lakstančiomis akimis kažkur skubėjo triračiais tuk tukais ir pardavinėjo pigius kinietiškus laikrodžius, alų ir vietinę valiutą. Vis dėlto buvau Bolivijoje, tad nusiteikiau nuotykiams ir, kiek pašmirinėjusi La Paso gatvelėmis, patraukiau Ujunio (Uyuni) link.

Dangaus plynės beieškant

Ujunis – nedidukas druskos kasėjų ir prekijų miestelis tolimame pietvakarių Bolivijos užkampyje, didžiojoje Andų plynaukštėje, kur po šiai dienai karaliauja aimara indėnų gentys, rausvieji flamingai ir gigantiškieji kaktusai. Tačiau šalia Ujunio plyti didžiausia pasaulyje druskos dykynė, kurią vietiniai vadina salar celeste – dangaus dykuma: liūčių sezono metu, kai visas druskos plynės plotas atsiduria po vandeniu, jos paviršiuje tobulai atsispindi dangus.

Nors ketinau tik aplankyti La Pasą ir kiek atsikvėpti Kopakabanoje, koją ir vėl pakiša lemtingasis „kodėl ne?“. Kodėl gi man neaplankius įstabiosios dangaus dykumos? Ilgai nesispyriojusi vėl balnoju ištikimąjį mėlynąjį ponį, suku priekinę padangą į pietus ir, pralėkusi Oruro, traukiu Ujunio link.

Asfaltas netikėtai, be jokio išankstinio įspėjimo, baigiasi iškart už nediduko Čalapatos (Challapata) kaimelio. Vienas vienintelis ženklas, rodantis Ujuni kryptį – smėlyje įkasta apčiurusi sunkvežimio padanga su grubiai nupiešta strėle, rodančia į pietvakarius – gūžiasi purvinoje nedidelės gyvenvietės aikštėje, o į visas puses besišakojantys takai klaidina net patyrusius naviguotojus.

Po keleto nesėkmingų bandymų (vienas šuntakis baigiasi ties kažkieno troba, kitas dingsta smėlynuose, trečias veda į avių aptvarą) – galiausiai randu daugiausiai žadantį vieškelį, kartais bėgantį paraleliai geležinkelio bėgiams. Bėgiai kelia pasitikėjimą: tol, kol juos matau, esu tikra, kad važiuoju teisinga kryptimi. Vargais negalais kertu išdžiūvusią upę, vos neįklimpstu paupio purvyne ir turiu atgauti kvapą, galiausiai pasiekusi kitą krantą. Kelias kas keliasdešimtį kilometrų keičiasi iš greideriuoto vieškelio į vėžes smėlyje, kurios čia pat virsta klastingu taku tarp reta sausa žole ir susisukusiais krūmokšniais apželtos dykynės, galiausiai tapdamas kadaise grįstu, tačiau senai apleistu keliūkščiu palei rūdžių spalvos uolynais nusėtas kalvas.

Motoistorijos: Bolivija
Motoistorijos: Bolivija

Netrukus horizonte ima formuotis smėlio audros sukūriai. Danguje nė debesėlio, ir negailestingai spiginanti saulė neduoda nei minutės atokvėpio. Šimtus mylių aplink nėra jokios gyvos dvasios – čia neužklysta net laukinės vikunjos, pratusios prie atšiaurių plynaukščių pampų sąlygų.

Perkaitęs mėlynasis ponis nuolat klimpsta ir virsta smėlyje. Neturiu jokios važiavimo bekele patirties, ir šiurkštus žvyras, smulkus smėlis bei banguotas vieškelio paviršius iš mudviejų pareikalauja daugiau, nei mes galim: nedidukas motociklo variklis neišvysto pakankamo greičio, kad galėčiau skriste perskristi kelio nelygumus, o mano nepatyrimas ir baimė gaišina kelionę dar labiau. Įsisiautėjus smėlio audrai, judu vos dvidešimties kilometrų per valandą greičiu: stumiuosi savo apkrautą plieninį ponį per nedideles smėlio kopas, besiformuojančias stačiai čia pat, kasu iš smėlio padangas, grumiuosi su nepakenčiamą vibraciją per visą motociklą siunčiančiu nelygiu vieškelio paviršiumi ir vis labiau nerimauju, ar pasieksiu Ujunį iki saulėlydžio.

Motoistorijos: Bolivija
Motoistorijos: Bolivija

Beveik nebeturiu vandens, visai neturiu maisto, o naktys dykumoje be galo šaltos. Nebeveikia mano ištikimasis mėlynas Google žemėlapių taškelis, rodantis, ar judu teisinga kryptimi, o geležinkelio bėgiai senai pranyko smiltyse.

Persekiotojas smėlynuose

Kiek dar liko iki Ujunio miestelio, nežinau. Prarandu bet kokią orientaciją. Smėlis graužia akis, lenda už rankovių, už batų aulų, be atvangos spiginanti plynaukščių saulė negailestingai persekioja menkutį mano šešėlį bekraščiuose smėlynuose, ir kai staiga galinio vaizdo veidrodėlyje pamatau mane besivejantį dulkių ir smėlio sūkurį, atsidūstu iš palengvėjimo. Sunkvežimis! Palaikis bolivietiškas sunkvežimis, veikiausiai taikantis į Ujunį – kurgi daugiau – ak, aš bent jau teisingame kelyje! Sunkvežimio vairuotojas mane tuoj aplenks, ir galėsiu orientuotis pagal jo vėžes.

Bet sunkvežimis nė neketina manęs lenkti. Aš važiuoju vos trisdešimties ar keturiasdešimties kilometrų per valandą greičiu, taigi kad ir koks senutis ir iškleręs, sunkvežimis mane galėtų aplenkti be didesnių pastangų... ir vis dėlto jis atkakliai laikosi už manęs.

Kurį laiką taip ir keliaujame kartu. Šiaip ne taip balansuoju priekyje, o ant kulnų man lipa smėlio sūkurius keliantis bolivietiškas kerėpla. Veidrodėlyje bandau įžiūrėti, kas jį vairuoja, bet saulė spigina tiesiai į priekinį langą, ir vairuotojo veidas slypi šešėliuose. Bandau nuspėti, kodėl jis laikosi už manęs, kai galėtų tiesiog aplenkti ir nurūkti kur kas greičiau. Ko jis laukia?

Aplink nei gyvos dvasios. Tolumoje mirga kalnų kontūrai; abipus tako vėjyje šiurena perdžiūvę krūmokšniai ir susidrovėjusi, leisgyvė plynaukščių žolė. Niekur nesimato jokios gyvenvietės, jokio indėnų kaimo, lamų bandos, nors kokių civilizacijos ženklų. Saulės ir vėjų išdžiovinta plynaukštė tuštut tuštutėlė, šiandien joje nejuda dykumų lapės, urvelių nerausia šinšilos, ir net laukinės vikunjos laikosi atokiau.

Sunknvežimis toliau lipa man ant kulnų. Dar labiau sulėtinu greitį – galbūt ir jis vargsta smėlynuose, tad paprasčiausiai negali manęs aplenkti? Tačiau čia pat greitį sumažina ir sunkvežimis ir toliau laikosi ariegarde, vos per keletą metrų nuo mano iškankinto ponio uodegos. Moju jam kaire ranka; lenk, po velnių, lenk, nelabasis, šitas katės ir pelės žaidimas man pabodo, lenk, kad tave kur! Galiausiai sunkvežimis šokteli į kitą kelio pusę ir riaumodamas prakiurusiu išmetamuoju vamzdžiu išsiveržia į priekį.

Baimės algoritmai

Tikiuosi, kad dabar jis nurūks į tolį ir paliks mane ramybėje. Tačiau ne – sunkvežimis vėl sulėtina greitį ir važiuoja taip, lyg lūkuriuotų manęs. Jei sumažinu greitį, sulėtina ir jis; jei iš pykčio mėginu jį aplenkti, sunkvežimis staiga šoka į priekį. Keikiuosi. Sunkvežimio keliamas smėlis lenda už šalmo stikliuko, už striukės rankovių, skverbiasi į batus, beveik nematau tako per dulkes, gerklė dega, ir mane pradeda imti sunkus, įkyrus nerimas. Kodėl sunkvežimis nepalieka manęs kapanotis per smėlį vienos? Kodėl jis taip atkakliai laikosi kartu? Ko jis nori?

Galiausiai nusprendžiu: kas bus, tas. Stabdau motociklą, išjungiu perkaitusį variklį ir apsimetu, jog tikrinu atsipalaidavusį bagažą. Kuprinė iš tiesų vos tesilaiko. Bet čia sustoja ir sunkvežimis.

Iš kabinos iššoka vairuotojas ir dideliais žingsniais skuba link manęs, rankose laikydamas kažką juodo ir grėsmingo…

Sustingstu. Galvoje karštligiškai sukasi padrikos mintys – šokti ant ponio ir mėginti laimę kelyje? Bet jis mane pasivys be vargo, o partrenkti motociklą sunkvežimiui – vienas juokas. Apsimesti, kad nesuprantu ispaniškai? Gali baigtis liūdnai. Grasinti, kad iškviesiu policiją? Bet kokia gi policija, kokia pagalba suspėtų laiku atsirasti čia, viduryje beribių plynaukščių dykynių?

Įsitempusi stoviu tiesi kaip styga ir laukiu blogiausio.

„Tus mochillas! Te vas a perderlas, chica“, – šypsosi baisusis sunkvežimio vairuotojas. Pasirodo, atsipalaidavo mano improvizuotai suveržtos virvės, laikančios palaikį mano bagažą ant motociklo rėmo, ir sunkvežimio vairuotojas norėjęs mane perspėti. „Imk, gal padės“, – sako jis, tiesdamas man juodąjį grėsmingąjį daiktą – storos gumos gabalą, kuriuo kartu priveržiame mano ryšulius. Palinkėjęs gero kelio ir patikinęs, kad iki Ujunio telikusi gera valanda, vairuotojas įšoka į sunkvežimio kabiną ir nurūksta tolyn.

Užvedu motociklą ir, susigūžusi iš gėdos, kad pasidaviau panikai, kapanojuosi toliau. Ujunį vargais negalais pasiekiu tik temstant – atrodau kaip uždususi, pasišiaušusi smėlynų kaliausė paraudusiomis akimis ir smėlio pilnais batais bei plaukais.

Ir tik gerai išsimiegojusi pagaliau susigaudau: baimės akys didelės, o beribiai Andų plynaukštės smėlynai net taikius, gero linkinčius sunkvežimių vairuotojus paverčia nuožmiomis pabaisomis.

Pasižadėjusi sau daugiau niekuomet nebesibaidyti dykumų, šauniųjų boliviečių anei smėlio miražų, rengiuosi dar vienam žygiui per kalnus. Kažkur pietuose, už horizonto, plyti be galo tolimas, bet jau girdimas Argentinos pažadas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų