Kodėl „kauferiai“ yra blogybė
Kaip ta senoji „kultūra“ atrodo? Iš Vakarų Europos atkeliavęs automobilis pakeičia net kelis savininkus (nedeklaruojant sandorių ir nemokant mokesčių), kol galiausiai jį iš aikštelės ar pagal skelbimą įsigyja tikrasis pirkėjas. Jis ir pasirašo ant „kauferio“. Tokiu būdu tikriesiems pardavėjams (perpardavinėtojams) atrišamos rankos. Jie tik pelną pasiima, tačiau nėra atsakingi už parduotą transporto priemonę. Kokios kainos įrašomos fiktyviose sutartyse – atskira tema apie sukčiavimus.
Tačiau pirkėjas tokiu atveju turėtų suprasti, kad, netgi jei bandys atgauti pinigus už apgavystės būdu jam parduotą netvarkingą automobilį, jis galės pretenduoti ne į tą sumą, kurią sumokėjo, o tik tą, kurią nurodė sutartyje.
„Autopretenzijos“ vadovas R.Mackevičius žino daugybę gudrybių, kuriomis naudojasi perpardavinėtojai. Kartais jie net ir tikroje sutartyje įsigudrina netgi ne savo, o svetimą vardą ir asmens kodą įrašyt. Sako, štai, draugas prašė parduoti. Todėl nenorintiems būti apgautiems pirkėjams galioja paprasta taisyklė: jokių „kauferių“ ir būtinos tikros žinios apie tikrąjį pardavėją, jei tikitės bent minimalių garantijų.
Šia prasme SDK pagelbės. Bet ir vėl lieka tas pats klausimas: ar reikėjo kurti dar vieną, trečią, kodą?
Kam tas SDK, jei jis pasislėpęs
Gal tas SDK, dėl kurio užvirė ši košė, bus matomas viešai, tarkime kaip QR kodas ant automobilio stiklo? Arba tas QR kodas, kurį sugeneruojame įvažiuodami į užsienio šalį ar grįždami iš užsienio į Lietuvą. Nuskenuoja pareigūnas, ir viską apie tave žino.
Juk būtent viešumas, ko gero, geriausia priemonė kovoje su ekonominiu šešėliu. Priėjai, nuskenavai ir žinai, kad šitas automobilis turi savininką. Tokiu atveju ir VMI kontrolieriams būtų labai patogu patikrinti (pakaktų mobiliojo telefono), ar automobilis nėra „šešėlinis“. Ir, kaip minėjo VMI atstovas, tokiu atveju SDK labai paprastai susietų VIN su ID. Deja, bent ju kol kas sistema žymiai primityvesnė.
Kiti automobilio duomenys – registracijos numeris ar VIN kodas po variklio dangčiu – yra taip pat lengvai prieinami, kaip SDK kodas. Jis nėra patogesnis įrankis kontrolei. Tai kaip tuomet atrodys kontrolės mechanizmas, kuris ir yra didžiausia problema?
VMI paaiškino, kaip tikrins prekeivius ir reikalaus SDK kodo
VMI Strateginės komunikacijos skyriaus komunikacijos specialistė Irma Juškaitė taip paaiškino būsimą SDK kodo kontrolės mechanizmą:
„Dėl SDK atliekant automobilių pardavėjų kontrolę turgavietėse, automobilių prekybos aikštelėse, prižiūrinčių aikšteles asmenų bus prašoma pateikti papildomą informaciją. Taip pat automobilio savininko identifikacija gali būti atliekama pagal paskelbtą telefono numerį, surinkus papildomą informaciją iš pirkėjų, bendradarbiaujant su turgaviečių administracija bei pasinaudojant kitais kontrolės įrankiais.“
Prižiūrinčių aikšteles asmenų bus prašoma pateikti papildomą informaciją.
Tačiau taip ir lieka neaišku, kas iki šiol trukdė inspektoriams aikštelėje, turgavietėje ar radus automobilį pagal skelbimą, pagal telefono numerį ir VIN identifikuoti savininką ir patikrinti, ar ne pagal „kauferį“ jis parduodamas? Juk vis tiek, kaip pastebėjo VMI atstovė, inspektorius skambins savininkui telefonu, rastu skelbime. Taip, kaip ir būtų elgęsis iki SDK įvedimo – tiesiog atėjęs ir patikrinęs.
