Pasvajokim – įsėdi į automobilį ir atsiverti knygą. Balsu pasakai Savanorių pr. 115, paspaudi kokį mygtuką ir atsikandi didelį kąsnį traškaus sumuštinio. Automobilis pats pajuda iš vietos, vos spėjus pavalgyti priveža prie nurodyto namo centrinio įėjimo ir nuvažiuoja ieškoti stovėjimo vietos. Po valandos grįžti, suploji rankomis, ir automobilis atvažiuoja pats.
Tik kad svajoti apie tai greitai bus begėdiška – visos praėjusioje pastraipoje minėtos sistemos egzistuoja realybėje, serijiniuose naujuose automobiliuose. Tik jas dar būtų galima pavadinti „beta“ versijomis. Kurios, kaip ir kompiuterinių programų „beta“ versijos, turi savybę neveikti gerai. Tačiau po gero dešimtmečio jau turėtų bųti įprasta, kad automobilio vairuotojo vietoje sėdi ne vairuotojas, o keleivis.
Šiuolaikinės pažangos pavyzdžiu galima vadinti daugelį automobilių – paimkime, pavyzdžiui, 2013-ųjų antroje pusėje pasirodžiusį mažylį „Nissan Note“. Jis turi daugiau saugumo ir praktiškai tiek pat komforto įrangos kaip ir prieš dešimtmetį pagamintas tuomet visai prabangus penktos serijos BMW.
Dar nereikalinga pagalba
Viena įdomiausių ir didelį potencialą turinčių naujovių – automatinis automobilio parkavimas. Tokias sistemas turi kai kurie „Volkswagen“, „Peugeot“ modeliai („Tiguan“, 2008 ir kt.) ir dar keli gamintojai. Iš pirmo žvilgsnio, tai yra puiki sistema – atvažiuoji į stovėjimo aikštelę, pamatai tuščią vietą ir tavo darbas baigtas. Tereikia sustoti, paspausti mygtuką ir automobilis pats įvažiuoja į stovėjimo vietą.
Šitą sistemą panaudojau du kartus. Pirmąjį – kai išbandžiau, kaip ji veikia, ir antrąjį – kai rodžiau draugui, kaip ji veikia.
Skamba puikiai, ar ne? Išskyrus vieną dalyką – didžioji dalis vairuotojų automobilį patys parkuoja bent dvigubai greičiau nei tą daro elektroninė sistema. „Automatiniam parkavimui“ vis tiek turi spaudyti pedalus ir junginėti pavaras – sistema kontroliuoja tik vairą. Čia taip pat turi įtakos nepasitikėjimo faktorius – savo akimis bet kuris vairuotojas pasikliauja labiau nei elektronika. Juk kas kaltas liks, jeigu pats važiuojantis automobilis įsirėš į kitą? Vairuotojas.
„Šitą sistemą panaudojau du kartus. Pirmąjį – kai išbandžiau, kaip ji veikia, ir antrąjį – kai rodžiau draugui, kaip ji veikia“, – pasakojo pažįstamas, jau daugiau nei metus eksploatuojantis visureigį, turintį automatinio parkavimo galimybę. Garantuoju, kad numanydamas apie tokios sistemos naudingumą jis nebūtų pasiryžęs už ją mokėti kelių tūkstančių litų.
Kita vertus, dabartinė automatinio parkavimo sistemos versija yra tik prototipas tobulesnei įrangai. Jau neilgai liko laukti, kai atvykęs į prekybos centrą privažiuosi prie pat įėjimo, paspausi mygtuką ir automobilis pats susiras stovėjimo vietą. Baigus apsipirkinėjimo procedūrą ir paspaudus kitą mygtuką, jis vėl grįš į vietą, kur buvo išlaipinti keleiviai.
Šitoks dalykas būtų ypač naudingas kalėdinės karštinės metu – juk tada stovėjimo vietos ieškojimas dažnai trunka ilgiau nei pats dovanų pirkimas. Jeigu tokia sistema bus pakankamai ištobulinta ir dar šį dešimtmetį pradėta montuoti į serijinius automobilius, ji, be abejonės, gaus šūsnį prizų kaip „Dešimtmečio komforto inovacija“.
Kad ir kaip malonu bebūtų vairuoti automobilį, parkavimas yra pats nuobodžiausias su transporto priemone susijęs užsiėmimas. Varžytis su parkavimu „Norėčiau jų išvengti“ užsiėmimų sąraše galėtų nebent degalų pylimas ar salono siurbimas. Tik šitų dalykų automatizavimo tunelyje šviesos nematyti.
Taupo degalus, bet ne pinigus
Sena lietuvių patarlė byloja – iš didelio rašto išeina iš krašto. Šis posakis tiktų „Start-stop“ sistemą pamėgusiems automobilių gamintojams. Norėta tik gero – padaryti automobilį ekonomiškesnį ir sumažinti jo CO2 emisijas. Bet kad tas ekonomiškumas, pasireiškiantis sutaupytais keliais litrais degalų per mėnesį, realiai kainuoja kur kas daugiau piniginių vienetų, pastebi ne kiekvienas.
„Start-stop“ sistemą turi net „Lamborghini Aventador“.
Ši sistema veikia gana paprastai – automobiliui stovint prie sankryžos, variklis yra užgesinamas, norint pajudėti – vėl užkuriamas. Automatinės pavarų dėžės atveju – atleidus stabdį, mechaninės – numynus sankabos paminą.
Tik klausimas kitas – kokia nauda? „Start-stop“ neturinčiame automobilyje jos įmontavimas kainuoja apie tūkstantį litų. Ji naudinga tik tada, kai automobilio greitis yra 0 km/val., o dirbdamas laisvomis apsukomis, šiuolaikinis variklis vartoja apie mažiau nei litrą degalų per valandą. Tą tūkstantį litų ši sistema, skaičiuojant dabartinėmis degalų kainomis, atperka po maždaug 280 valandų, kurias automobilis praleis stovėdamas prieš sankryžą. Turbūt niekas neperka automobilio vien tam, kad stovėtų spūstyse, tad tos 280 valandų nebus išnaudotos per metus. Vargiai ir per dvejus ar trejus.
Keletą šito nesusipratimo minusų įvardinti galima nesunkiai. Visų pirma, automobiliui reikalingas didesnis akumuliatorius – tą galima bus pajusti, kai šią detalę reiks pakeisti ir vietoj 200 litų sumokėti pusantro karto daugiau. Antra, automobilio užkūrimas nėra malonus procesas – ypač dyzelinu varomos transporto priemonės keleiviams. Trečia, ji nėra tokia greita kaip norėtųsi – apie akceleratoriaus mynimą tik atleidus sankabą galima pamiršti.
Bet juk ji ekologiška, o tai – naujausia mada bei prievolė automobilių gamintojams visoje Europoje. Net 700 AG išvystantis „Lamborghini Aventador“ turi „Start-stop“ sistemą – viskas vardan mažesnių CO2 emisijų „ant popieriaus“.
Automatinis stabdymas
Nesuklysime teigdami, kad sistema, sustabdanti automobilį prieš bet kokią kliūtį, yra didžiausia šio tūkstantmečio inovacija eismo saugumo srityje. „Volvo“, „Mercedes-Benz“ ir kiti gamintojai šias sistemas vadina įvairiai – nuo „City Safety“ iki „Prie-Safe“, tačiau visų jų funkcija yra ta pati – sustabdyti automobilį, kai vairuotojas pavėlavo tą daryti.
Jos veikimas gana paprastas, žvelgiant iš vairuotojo perspektyvos – nereikia nieko nustatinėti ar reguliuoti. Važiuoji kaip visada, o sistema pati sugalvoja, kada nutinka ekstremali situacija ir ir reikia staigiai stabdyti. Pavyzdžiui, judi 90 km/val. greičiu ir iš šalutinio kelio į pagrindinį įsuka žioplys, verčiantis savo dujomis varomą čiaudinčią bulką tą patį 90 km/val. pasiekti greičiau nei per 20 sekundžių. Jeigu tuo metu vairuodamas skaičiuoji varnas, sistema pamato netikėtai išlindusį objektą, garsiai sužviegia, o jeigu per sekundę nesiimi jokių veiksmų, pati pristabdo ar net visiškai sustabdo automobilį.
Važiuoji kaip visada, o sistema pati sugalvoja, kada nutinka ekstremali situacija ir reikia staigiai stabdyti.
Jeigu oro pagalvės ar saugos diržai yra dalykai, išgelbėjantys tūkstančius gyvybių kasmet, tai automatinio stabdymo sistema daro viską, kad jų niekada neprireiktų. Kitos dvi revoliucinės aktyvaus saugumo elektroninės sistemos – stabdžių antiblokavimo (ABS) ir stabilumo kontrolė (ESP, TRC ir pan.) jau yra privalomos kiekviename naujai kuriamame automobilyje. Laiko klausimas, kada automatinis stabdymas sulauks tokios pačios garbės ir bus būtinas kiekviename automobilyje.
Kad ir kokia fantastiška būtų, ši sistema dar negali pakeisti vairuotojo. Yra ne vienas plačiai nuskambėjęs pavyzdys, kai elektroninio stabdymo sistema nesuveikia. Itin kurioziška situacija nutiko „Volvo“ – prieš kelerius metus pristatymo žurnalistams metu C60 modelyje sumontuota automatinio stabdymo sistema nesuveikė ir mašina 35 km/val. greičiu įsirėžė į sunkvežimį.
Automobilių gamintojai pritaria, kad „City safety“ ar panašiai pavadinta sistema jokiu būdu negali pakeisti vairuotojo – kai kurių kliūčių ji gali nepastebėti ar įvertinti netinkamai. Arba tiesiog neveikti reikiamu momentu. Tačiau 90 proc. atvejų ji išgelbsti nuo potencialaus eismo įvykio.
