Kuomet rinkoje pasirodė pirmoji „Prius“ karta, Europa gyveno ekonomiškų dyzelinių variklių apsuptyje, todėl bet koks technologinis progresas kitoje srityje tiesiog vertė kvestionuoti gamintojų sprendimus. Nes, visgi, kam to reikia? Kam pirkti brangų hibridą, jeigu pigesnis dyzelis 100 kilometrų suvartoja mažesnį ar net tokį patį degalų kiekį, bet siūlo žymiai geresnę dinamiką?
Kad ir kokia maža buvo naujai sukurta „Prius“ niša, tačiau ilgainiui hibridinio automobilio privalumus atradę vairuotojai suprato, jog miesčioniškoje aplinkoje zujantis „Prius“ gali būti kone ideali transporto priemonė. Ekonomiška, mažiau tarši ir leidžianti išvengti nusidėvėjusios skalbimo mašinos lygio vibracijų, kurias skleisdavo panašaus tūrio ir galingumo dyzeliniai analogai.
Metams bėgant, „Prius“ tapo savotišku fenomenu. Ne tik dėl to, jog visiems parodė naują automobilių raidos kryptį. „Prius“ netikėtai tapo gamta susirūpinusių, tačiau privačiais lėktuvais skraidančių Holivudo žvaigždžių numylėtiniu.
Natūralu, jog laikui bėgant kino industrijos žvaigždyno susižavėjimas „Prius“ išblėso, nes jo vietą užėmė žodžio kišenėje neieškančio Elono Musko vadovaujamos kompanijos kūriniai, tačiau į naująjį elektrifikacijos etapą įžengianti naujoji „Toyota Prius“ karta siekia, jog šiek tiek nublukęs automobilio įvaizdis įgautų daugiau ryškių spalvų.
Pirmą kartą – patrauklus
Fanatiškų aerodinaminių rodiklių apsėsti „Toyota“ inžinieriai keturis kartus iš eilės parodė, jog piniginę džiuginančios išlaidos degalams neturi nieko bendro su šiurpuliukus keliančiu grožiu. Aišku, automobilio estetinė pusė visada išliks karštų diskusijų epicentre, tačiau net ir neturint aukštojo išsilavinimo dizaino srityje, nesunku pasakyti, jog „Toyota Prius“ buvo toks pats įdomus ir gražus kaip ir batų raištelis.
