Tačiau britiškų automobilių anksčiau buvo tiek daug, kad visus juos sunku būtų ir suskaičiuoti. Beveik kiekvienas didesnis miestelis turėjo po kokią mažą automobilių gamyklą, kurioje buvo kuriami ir visai įdomūs sportiniai automobiliai. Šioje straipsnių serijoje aprašysime keturis įdomius senus britiškus automobilius, apie kuriuos jūs tikriausiai nesate girdėję.
Jie puikiai iliustruoja šios šalies automobilių kultūrą ir parodo, kad sportinės mašinos gali būti labai įvairios. Šioje serijoje galėsite paskaityti apie „Berkeley T60“, „Unipower GT“, „Rochdale Olympic“ ir „Clan Crusader“.
Pradėsime nuo triračio, labai britiško sportinio automobilio „Berkeley T60“.
Kas buvo „Berkeley“?
„Berkeley“ – tai 1956-1960 metais Anglijoje, Biglesvade, veikęs automobilių gamintojas. Kompanija buvo įkurta automobilių kūrėjo Lawrence‘o Bondo ir „Berkeley Coachworks“ iniciatyva. Tuo metu „Berkeley Coachworks“ buvo vienas iš didžiausių Europos namelių ant ratų gamintojų.
Gamindama namelius-autopriekabas „Berkeley Coachworks“ kompanija ištobulino stiklo pluoštu sustiprinto plastiko technologiją. Inžinieriai norėjo šią medžiagą išbandyti ir kitose srityse, o maži automobiliai tam puikiai tiko. Prie sprendimo pradėti gaminti automobilius prisidėjo ir tai, kad nameliai ant ratų buvo sezoninė prekė – keletą mėnesių gamykla stovėjo beveik be darbo.
„Berkeley“ įkūrėjai sutarė, kad naujosios markės automobilis turi būti labai mažas, bet sportiškas, gražus ir patikimas. Toks, bent jau iš pirmo žvilgsnio, ir buvo 1956 metais pasirodęs „Berkeley Sports“. Mažas sportinis kabrioletas buvo pristatytas paties Stirlingo Mosso, labai garsaus lenktynininko, ir laiko juostoje aplenkė „Lotus Elite“, kuris taip pat turėjo stiklo pluošto kėbulą, bet pasirodė metais vėliau.
„Berkeley Sports“ buvo labai paprastas automobilis – turėjo 322 kubinių centimetrų motociklo variklį, išvystantį vos 11 kW, trijų pavarų transmisiją ir priekinius varomus ratus. Net degalų lygio matuoklė nebuvo standartinės įrangos dalis. Tačiau buvo nesunku pastebėti ir teigiamus „Sports“ bruožus.
Automobilis turėjo nepriklausomą pakabą, aukštos kokybės stiklo pluošto kėbulą ir, turint omenyje variklio galią, gana neblogas dinamines charakteristikas – ypač smagiai „Berkeley Sports“ riedėjo posūkiais, nes svėrė vos 274 kg. Nors automobilis buvo dvivietis, buvo įmanoma sumontuoti papildomą sėdynę vaikui.
1957 metais automobilis buvo atnaujintas – gavo geresnį 13 kW variklį. Tiesa, ir su juo automobilis nebuvo labai greitas – pasiekė vos 100 km/h greitį, o iki 80 km/h bėgėjosi daugiau nei 30 sekundžių. 100 km nuvažiuoti „Sports“ sunaudojo mažiau nei 5 litrus degalų. Ribotas greitis nesutrukdė automobiliui siekti dalyvauti lenktynėse, o tai kartu nulėmė, kad „Berkeley Sports“ susilaukė didelio žiniasklaidos dėmesio. Dėl to nemažai automobilių buvo eksportuoti į JAV. Kiek vėliau buvo pristatyta ir versija su 0,5 litrų varikliu, išvystančiu 22 kW ir leidžiančiu pasiekti 130 km/h maksimalų greitį, o dar vėliau – keturvietė automobilio versija „Foursome“.
Iki 80 km/h bėgėjosi daugiau nei 30 sekundžių.
„Berkeley“ sekėsi neblogai – per trejus metus buvo parduota daugiau nei 200 markės automobilių. Visgi, kompanijos įvaizdis nebuvo labai geras jau vien dėl mechaninio automobilių nepatikimumo. „Berkeley“ nusprendė tai ištaisyti ir 1959 metais pristatė B95 ir B105 modelius, atitinkamai išvystančius 30 ir 37 kW.
Galingesnė B105 versija galėjo pasiekti didesnį nei 160 km/h greitį, tačiau svarbiausia buvo tai, kad „Berkeley“ pasirūpino bandymais – iki automobilio pardavimų pradžios buvo nuspręsta, kad bandymuose prototipas nuvažiuos bent 24 tūkstančius kilometrų. Tai – juokingai mažai, lyginant su šių dienų standartais, tačiau kompanijai, siekiančiai pagerinti automobilių patikimumą, tai buvo svarbus žingsnis.
Tais pačiais 1959 metais „Berkeley“ pristatė ir dar vieną sportišką automobilį – T60. Šis buvo visiškai kitoks, o kartu ir toks britiškas.
T60 techninės savybės
Šeštajame dešimtmetyje Jungtinėje Karalystėje išpopuliarėjo triračiai automobiliai. Taip nutiko todėl, kad, visų pirma, jie buvo gana pigūs, jiems galiojo žemesni mokesčiai. Kita priežastis buvo tai, kad šiems automobiliams pakako motociklo vairuotojo pažymėjimo. Tai reiškė, kad ir tie, kurie įprastai važinėjo motociklais, galėjo vairuoti pakankamai sportiškus automobilius, kurie buvo kur kas praktiškesni nei motociklai.
Jei pažvelgtumėte į britiškus sportinius automobilius, pastebėtumėte, kad ir jie turi savotišką braižą. Tipinis britų sportinis automobilis yra labai mažas ir lengvas, dažnai turi nuimamą stogą. Taip susiklostė istoriškai – po Antrojo pasaulinio karo šalyje liko daugybė nenaudojamų aerodromų, kurie buvo perdaromi į nedideles trasas su staigiais, plokščiais posūkiais. Sudėjus šias dvi savybes ir gautume „Berkeley T60“ automobilį.
Tipinis britų sportinis automobilis yra labai mažas ir lengvas, dažnai turi nuimamą stogą.
Neaišku, kodėl „Berkeley“ anksčiau neprisiruošė sukurti triračio automobilio, nes „Sports“ konstrukcija tam puikiai tiko. T60 pasinaudojo bendru „Sports“ automobilio dizainu, tačiau, aišku, turėjo modifikuotą galinę dalį, kurioje buvo vienintelis nevaromas ratas. T60 turėjo 328 kubinių centimetrų variklį, išvystantį 13 kW, ir keturių pavarų transmisiją kuri per grandinę suko priekinius ratus. Šis automobilis pasiekė maždaug 97 km/h greitį.
Dėl tradicinės „Berkeley“ automobilių kėbulo konstrukcijos, T60 svėrė vos 295 kg. Tikriausiai tai ir nulėmė, kad „The Motor Cycle“ 1959 metais automobilį apibūdino kaip nuostabią, ekonomišką sportinę mašiną su priekiniais varomais ratais, kuri puikiai įveikia posūkius.
Aišku, buvo ir nusiskundimų. Jau kitais metais po T60 pasirodymo automobilio važiuoklę teko tobulinti. Ir ne tam, kad automobilis būtų stabilesnis, o tam, kad nelūžtų. Vairuotojai skundėsi diferencialo nepatikimumu ir, kad ir kaip keistai tai skambėtų, nuo kėbulo atitrūkstančiu galiniu amortizatoriumi.
1960 metais buvo pristatyta ir T60/4 versija. Mechaniškai šis triratis automobilis buvo identiškas vėlesniam T60 su sustiprinta važiuokle, tačiau kėbulas buvo pakeistas taip, kad jame tilptų keturi žmonės. Įdomu tai, kad dviviečio ir keturviečio T60 ilgis buvo toks pat – 3,11 m. Papildoma erdvė dar dviem sėdynėms buvo gauta tik pakeitus galinės kėbulo dalies formą. Šie automobiliai buvo pardavinėjami su įprastu kietu ar medžiaginiu stogu.
T60 gamyba nutrūko kartu su kompanijos istorijos pabaiga. Iš viso buvo pagaminti maždaug 1850 T60 automobilių, iki šių dienų jų išliko labai mažai. Tai lėmė ir neišgarsėjęs kompanijos vardas, ir nedidelė automobilio vertė – senstančių automobilių tiesiog neapsimokėjo saugoti.
„Berkeley“ kompanijos pabaiga
Britų automobilių istorija yra pilna neišsipildžiusių svajonių. „Berkeley“ automobiliai, varomi motociklų varikliais, sensacijos nesukūrė. Jie tarsi paskendo tuometinėje markių gausoje. Tai nebuvo pelninga markė, tačiau to ir buvo tikimasi. Buvo manoma, kad išgvildenus sportinių automobilių gamybos paslaptis bus galima pereiti prie šiek tiek didesnių automobilių.
Taigi 1960 metais buvo pradėtas ruošti „Bandit“. Tai buvo pirmasis „Berkeley“ bandymas pagaminti kiek labiau tradicinį britišką sportinį automobilį. Tai reiškė, kad ruošiamas „Bandit“ būtų turėjęs vieno litro „Ford“ variklį ir kur kas standesnę plieno ir stiklo pluošto platformą. „Ford“ prisidėjo prie automobilio kūrimo, buvo manoma, kad jis galės varžytis su kitais panašiais sportiniais automobiliais, tačiau „Berkeley“ istorija artėjo į pabaigą.
1960 metais namelių ant ratų verslas stipriai susvyravo. Žmonės į tokias atostogas tiesiog nebesižvalgė, nebenorėjo leisti pinigų naujiems nameliams ant ratų. Prastai sureguliuoti pinigų srautai kompanijoje taip pat nevedė į gerą, tačiau galutinį smūgį sudavė būtent „Bandit“ programa – į ją investuoti paskutiniai pinigai. Buvo sukurti vos du „Bandit“ prototipai.
Kita vertus, juk net nežinome, ar „Bandit“ būtų pasiekęs komercinę sėkmę. Visai gali būti, kad ir šiam automobiliui būtų nepasisekę išgelbėti kompanijos. Iš viso „Berkeley“ pagamino daugiau nei 4000 automobilių, labai mažai jų išliko iki mūsų dienų. Iš tikrųjų, sutikti parduodamą „Berkeley T60“ galima labai retai, nors jie kartais apsilanko įvairiuose mikroautomobiliams ir triračiams automobiliams skirtuose renginiuose.
Kitoje straipsnių serijos dalyje papasakosime apie itin retą „Unipower GT“.
