Byloje buvo spręstas klausimas dėl draudimo išmokos dydžio, kai po įvykusio eismo įvykio buvo sugadintas automobilis.
Ieškovai kreipėsi į draudimo bendrovę (toliau – atsakovė) dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Ji atsisakė mokėti draudimo išmoką remdamasi tuo, kad jos bendrovėje apdraustos transporto priemonės valdytojui civilinė atsakomybė neatsirado. Draudimo bendrovė, atsisakydama mokėti draudimo išmoką, sugadintos transporto priemonės neapžiūrėjo ir žalos dydžio nenustatė. Ieškovai kreipėsi į teismą prašydami priteisti iš atsakovės turtinės žalos atlyginimą.
Šioje byloje ieškovai savo patirtos žalos dydį įrodinėjo UAB „Fakto Autocentras“ parengta sąmata. Atsakovė ginčijo šį dydį teigdama, kad nukentėjusio asmens automobilis yra nenaujas, todėl pagal Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijoje nustatytą apskaičiavimo principą žala turi būti nustatyta taikant atitinkamą keistinų automobilio dalių ir detalių nusidėvėjimo koeficientą.
Kasacinis teismas, gindamas automobilio savininko teises į draudimo išmoką, padengiančią automobilio atkūrimo vertę, pažymėjo, kad ne visais atvejais naudotų detalių keitimu būtų atkuriama automobilio būklė iki eismo įvykio. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad žala dėl transporto priemonės sugadinimo turi apimti išlaidas dėl tokių detalių ir dalių, kurios leistų naudoti transporto priemonę pagal jos paskirtį atitinkant techninius reikalavimus, kaip ji buvo naudojama iki įvykio. Todėl naujų dalių ar detalių naudojimas siekiant suremontuoti transporto priemonę atitiks visiško nuostolių atlyginimo principą, nes nukentėjęs asmuo bus grąžintas į tą pačią padėtį, kurioje buvo iki įvykio.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad sugadintos transporto priemonės keistinų dalių ir detalių nuvertėjimo dydis nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje, o ne taikomas standartizuotu būdu ar automatiškai. Tam tikrų transporto priemonių dalių ar detalių nusidėvėjimui gali turėti įtakos ne tik transporto priemonės senumas, bet ir rida. „Be to, nustatant žalos dydį konkrečioje byloje, pavyzdžiui, gali paaiškėti, kad keičiamos tam tikros dalys ar detalės sugadintoje transporto priemonėje prieš pat eismo įvykį buvo pakeistos naujomis, arba aplinkybė, kad rinkoje nėra tokių pat ar panašių dėvėtų dalių ar detalių, kad po remonto transporto priemonė atitiktų techninius aktyvios ir pasyvios saugos reikalavimus, arba jų įsigijimas būtų pernelyg apsunkintas, kas objektyviai lemtų būtinumą siekiant suremontuoti transporto priemonę naudoti naujas dalis ar detales“, – akcentavo LAT.
Pasak teisėjų kolegijos, rungimosi civiliniame procese principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Nagrinėjamu atveju ieškovai turėjo įrodyti savo patirtos žalos dydį, o draudimo bendrovė, nesutikdama su ieškovų įrodinėjamu žalos dydžiu, turėjo paneigti nuostolių dydį patvirtinančius įrodymus. Draudimo bendrovė sugadintos transporto priemonės keistinų dalių ir detalių apskaičiuotiną nusidėvėjimo dydį grindė standartiniu Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijoje nustatytu apskaičiavimo koeficientu, net neapžiūrėjusi sugadinto automobilio. Tokiu būdu draudimo bendrovė šį dydį įrodinėjo tik hipotetiškai. Atsakovė nesinaudojo savo procesine teise dėl ekspertizės skyrimo, kad byloje būtų nustatytas realus nusidėvėjimo dydis. Todėl teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovė nepaneigė nuostolių dydį patvirtinančių įrodymų.
Teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo priteista daugiau kaip 2,6 tūkst. draudimo išmoka pagal autoserviso sąmatoje nurodytą naujų detalių ir darbų vertę, paliko nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
