Todėl šiandien pristatome naują straipsnių seriją, skirtą keturiems prancūziškiems automobiliams, kurie buvo savaip keisti ir įdomūs, tačiau dabar daugeliui yra beveik visiškai nežinomi.
Šie automobiliai nebūtinai yra greitesni, prabangesni ar gražesni už kitus. Tai – tiesiog keistos mašinos, kurios kažkaip praslydo pro daugelio automobilių entuziastų radarą. Šioje straipsnių serijoje papasakosime apie „Matra 530“, „Ligier JS2“, „Sovam“ ir „Panhard CD“. Pradedame nuo „Matra 530“, nes tai nebuvo labai geras sportinis automobilis, bet vien savo keistumu jis buvo išskirtinis.
Kas yra „Matra 530“?
„Matra 530“ – sportinis automobilis, kuris visai nenorėjo būti sportiniu
Kaip įsivaizduojate paprastą, lengvą sportinį automobilį? Tikriausiai prieš akis iškyla „Mazda MX-5“, galbūt ir „Toyota GT86“ ar net kuris nors iš „Lotus“ markės automobilių. Visi jie sukurti tam, kad dovanotų vairuotojui geriausias emocijas ir vairavimo malonumą, nepamirštant ir iš konkurentų išskiriančios išvaizdos. Visgi kai kurie sportiniai automobiliai niekada nekreipė dėmesio į konkurentus, nėjo kitų pramintais takais ir nematavo savo galimybių skaičiais. Pavyzdžiui, „Matra 530“ – sportinis automobilis, kuris visai nenorėjo būti sportiniu.
„Matra“ – 1964 metais įkurta kompanija, gaminusi dviračių, lėktuvų, automobilių ir ginklų dalis. Kadangi įmonėje buvo automobilių sportu susižavėjusių žmonių, „Matra“ greitai savo veiklos pradžioje pradėjo gaminti automobilius. Viskas prasidėjo nuo to, kad „Matra“ įsigijo kitą automobilių kompaniją „Automobiles René Bonnet“ ir pervadino jos „Bonnet Djet“ modelį į „Matra Djet“. Tai buvo mažas sportinis automobilis, naudojęs „Renault“ dalis ir svėręs mažiau nei 700 kilogramų.
„Djet“ dabar gal ir neatrodo kaip didžiulis technikos šedevras, bet savo laiku buvo gana įspūdingas automobilis. Jis turėjo visiškai nepriklausomą pakabą ir viduryje sumontuotą variklį. Tai reiškė, kad į automobilį tilpo tik du žmonės, bet suteikė daug stabilumo ir gerą automobilio balansą staigiuose posūkiuose. Aišku, varikliai buvo visai nedideli – vos 1,1 ir 1,3 litrų agregatai iš „Renault“ gamos. Žurnalistai ir inžinieriai vertino „Djet“ teigiamai, tačiau kada nors turėjo ateiti laikas „Matra“ kompanijai ir pačiai sukurti savo automobilį.
O čia ir pasirodė keistasis 530. Kaip manote, ką galėtų reikšti šie skaičiai? Variantų – daugybė, tačiau greičiausiai vis tiek neatspėtumėte – tai nėra modelio numeris, ne užuomina apie variklio dydį ar galią, o tikrų tikriausias automobilio vardas, atkeliavęs iš karinės pramonės. „Matra 530“ pakrikštyta kompanijos gamintos oras-oras „R.530“ raketos garbei. Kaip ir „Djet“, naujasis automobilis turėjo plieninį rėmą, prie kurio buvo tvirtinamas poliesterio kėbulas. „Matra 530“ taip pat turėjo variklį viduryje, tačiau maždaug čia panašumai ir baigiasi.
Buvo siekiama, kad 530 galėtų smagiai vairuoti net ir lenktynininko įgūdžių neturintis vairuotojas. Tai turėjo būti sportinis automobilis kiekvienam, nesivaikantis didelių pergalių autosporte ir nesivaržantis su konkurentais. Visgi tai kartu ir nulėmė, kad žmonės labiausiai žavėjosi „Matra 530“ išvaizda, o ne automobilio dinaminėmis charakteristikomis.
„Matra 530“ pasižymėjo avangardiniu dizainu. Dabar šio automobilio proporcijos atrodo kiek keistai – turbūt vien pažiūrėję net nepasakytumėte, kad šio automobilio variklis yra viduryje. 530 turėjo nuimamą „targa“ tipo stogą ir užsidarančius priekinius žibintus. Įdomu ir tai, kad, bandydami padaryti „Matra 530“ patogesnį, inžinieriai nusprendė surasti vietos ir galinei sėdynei – jos „Djet“ neturėjo. Tai, žinoma, kėlė tam tikrų rūpesčių.
Techninės „Matra 530“ charakteristikos
Nuo pat pradžių buvo nuspręsta, kad „Matra 530“ privalo būti praktiškas automobilis, net jei dėl to teks aukoti dinamines automobilio charakteristikas – svarbu, kad gerai atrodytų. Galinė sėdynė ir erdvi bagažinė varikliui nepaliko daug vietos, todėl buvo pasirinktas kompaktiškas 1,7 l V4 „Ford“ variklis. Net apie šešis cilindrus pagalvoti galimybių nebuvo.
78 AG galia į galinius ratus buvo perduodama per 4 pavarų mechaninę transmisiją. To pakako 97 km/h greičiui pasiekti per 15,6 sekundes. Sakote, dabar tai atrodo lėtai? Lėtai buvo ir tiems laikams
„Matra 530“ buvo gaminamas 1967–1973 metais. Iš pradžių buvo naudojamas senesnis variklis, išvystęs 73 AG (54,4 kW), vėliau pasirinkta naujesnė „Ford“ jėgainė, jau išspaudžianti 78 AG (58,2 kW). Ši neįspūdinga galia į galinius ratus buvo perduodama per 4 pavarų mechaninę transmisiją. To pakako 97 km/h greičiui pasiekti per 15,6 sekundes. Sakote, dabar tai atrodo lėtai? Lėtai buvo ir tiems laikams.
„Matra 530“ primena sportinį automobilį, tačiau sportinės charakteristikos jo kūrėjų galvose buvo kažkur kampe. Tuo pat metu rinkoje buvęs „Lotus Elan +2“ turėjo 1,6 l variklį ir 4 pavarų dėžę, bet didesnė galia ir mažesnis svoris leido šiam automobiliui iki 97 km/h įsibėgėti per 7,9 s. Abu šie automobiliai net kainavo panašiai.
Tuomet „Matra 530“ testavę žurnalistai automobilio savybes apibendrindavo kaip „neįspūdingas“, bet pridėdavo, kad jo surinkimo kokybė yra aukšta, automobilis yra patogus ir lengvas vairuoti.
„Matra 530“ svėrė maždaug 900 kg. Tai nulėmė, kad posūkiuose automobilis buvo gana greitas, tačiau važiuoklė buvo sureguliuota patogiam keliavimui, o ne entuziastingam vairavimui. Kita vertus, „Matra 530“ nuo pat pradžių turėjo diskinius stabdžius ir priekyje, ir gale.
Per šešerius gamybos metus 9 609 „Matra 530“ automobiliai išvydo dienos šviesą. Iš pradžių buvo gaminama įprasta, mažiau galios turinti 530A versija, tačiau jau 1970-aisiais pristatytas atnaujintas automobilis 530LX su pagerintu bagažinės dangčio dizainu, nauju priekiniu buferiu ir galingesniu varikliu. „Matra“ gamino ir pigesnę šio automobilio versiją 530SX, kuri neturėjo „targa“ stogo, chromuoto buferio ir atsidarančių žibintų.
Šiais laikais jau ne tiek daug „Matra 530“ automobilių bėra išlikę, tačiau jie kol kas nepatenka į kolekcininkų akiratį ir todėl išlaiko palyginti nedidelę kainą.
Kiti „Matra“ kūriniai
Šiame straipsnyje pasakojama apie neįprastą „Matra 530“ automobilį, tačiau jis gamintojo gamoje nebuvo koks nors nenormalus. Inžinieriai suvokė, kad 530 galinė sėdynė yra per maža, kad būtų naudinga, todėl vėlesniuose automobiliuose nusprendė jos atsisakyti. Tačiau dvivietis automobilis buvo laikomas per daug nepraktišku. Buvo surasta išeitis – 1973 metais pasirodęs „Matra Bagheera“ talpino tris keleivius.
„Bagheera“ vairuotojas turėjo atskirą sėdynę, o keleiviai sėdėjo greta vienas kito, bet turėjo atskirus atlošus. Šis automobilis iš pažiūros buvo neblogas – variklis buvo viduryje, dizainas buvo modernus ir patrauklus, o konkurentai trimis patogiomis sėdynėmis pasigirti negalėjo. „Matra Bagheera“ buvo greitesnė už brangesnį „Alfa Romeo GT 1300 Junior“, tačiau turėjo vieną labai didelę problemą – surinkimo kokybę ir patikimumą. 1975 metais „Bagheera“ buvo išrinkta prasčiausios kokybės automobiliu rinkoje – kėbulas praleido vandenį į saloną, o plieninis rėmas buvo visiškai neapsaugotas nuo korozijos. O kur dar mechaninės problemos.
Po to ėjusi „Matra Murena“ jau buvo surinkta geriau ir jau galėjo būti lyginama su geriausiais rinkos sportiniais automobiliais. „Murena“ savo formomis priminė nedidelį superautomobilį su trimis sėdynėmis. Žurnalistai džiaugėsi automobilio dinaminėmis savybėmis, vikrumu posūkiuose ir puikiai sureguliuota važiuokle.
Galiausiai, „Matra“ gamino ir dviem ratais varomą visureigį „Rancho“. Šis automobilis yra laikomas vienu iš „Renault Espace“ protėvių, nes jau turėjo vietos septyniems keleiviams. Būtent „Matra“ ir sukūrė pirminį „Espace“ prototipą, kurį iš pradžių pasiūlė „Peugeot“. Jai nesusidomėjus, projektas buvo pasiūlytas „Renault“ ir po kelerių metų gimė legendinis vienatūris.
„Matra“ savo istoriją užbaigė 2003 metais, kai baigėsi „Renault Avantime“ gamyba. Tai buvo inžinerinė kompanija, gebėjusi kurti sportinius automobilius, kurie neatrodė, kaip sukurti inžinierių. Netradiciniai sprendimai ir ne ten, kur reikia, sukoncentruotas dėmesys neiškėlė „Matra“ kūrinių į automobilių istorijos knygų viršelius, tačiau bent jau 530 reikėtų atsiminti kaip netobulą bandymą sukurti švelnų sportinį automobilį su avangardiniu dizainu. O „Ligier JS2“, apie kurį kalbėsime kitame serijos straipsnyje, į dinamines charakteristikas jau žiūrėjo kur kas rimčiau.
