Automobilių gamyba kadaise buvo paprastesnis reikalas nei yra dabar. Taigi, ne vienas svajotojas bandė sudrebinti automobilių pramonę, tačiau retam kuriam pavyko. Glenas Davisas buvo labai arti, tačiau kažko kelyje į sėkmė jam pritrūko.
Daug žadanti pradžia
Viskas prasidėjo dar 1941 metais. Kalifornijos milijonierius Joelas Thorneas norėjo turėti vienetinį automobilį. Užsakymą jis patikėjo inžinieriui Frankui Kurtisui, kuris pagamino unikalų triratį sportinį automobilį The Californian. Priekyje šis aptakus gražuolis turėjo tik vieną ratą – šį konstrukcinį sprendimą Thorneas nukopijavo iš Lockheed P-38 Lightning naikintuvo. Tiesa, Kurtisas nebuvo labai patenkintas pirkiniu – nors automobilis buvo unikalus ir gražus, jam tiesiog tragiškai trūko stabilumo.
1945 metais į Kaliforniją iš Indianos atsikraustęs naudotų automobilių pardavėjas Glenas Gordonas Davisas pastebėjo The Californian ir jį nusipirko. Legenda teigia, kad Davisas dar bandydamas būsimą pirkinį tyčia padarė nedidelę avariją, taip siekdamas sumažinti unikalaus automobilio vertę. Sunku pasakyti, ar tai tiesa, bet Davisas už šį triratį sumokėjo tik 50 dolerių.
Davisas net neketino važinėti šiuo automobiliu. Jo tikslas iš pat pradžių buvo nukopijuoti The Californian konstrukciją. Tam jis pasamdė dar kelis inžinierius ir komanda ėmėsi pagal pavyzdį kurti naują automobilį. Pirmasis 1:4 mastelio modelis buvo pristatytas 1947 metais. Daviso kūrinys iš karto ėmė traukti žiniasklaidos ir investuotojų dėmesį. Davisas žadėjo, kad pagamintas automobilis kainuos tik 995 dolerius.
Po Antrojo pasaulinio karo JAV automobilių rinka buvo labai gyvybinga. Daugybė žmonių ieškojo naujų automobilių, todėl neįprastas Daviso kūrinys sulaukė labai daug teigiamo žiniasklaidos dėmesio. 1947 metais Davisas įkūrė kompaniją ir pagamino du prototipus – pigesnį ir paprastesnį D-1 ir D-2 kabrioletą.
Techninės „Davis Divan“ savybės
Glenas Davisas buvo labai patenkintas savo kūriniu. Jis tiesiog mėgavosi dėmesiu ir pats manė, kad jo automobilis yra ateities simbolis.
Davisas noriai demonstravo savo kūrinį žurnalistams, mielai prie jo pozavo bei visiems pasakojo triračio automobilio privalumus. Nemažai savybių Davisas, žinoma, stipriai pagražino. Pavyzdžiui, jis teigė, kad nors automobilis turi tik vieną vientisą sėdynę, ant jos lengvai susėda keturi žmonės. Būtent dėl to modelis gavo „Divan“ vardą – divan arabiškai yra sofa. Tačiau iš tikrųjų Divan priekyje tilpo keturios lieknos skrydžių palydovės – keturi vyrai čia būtų sunkiai įsitekę.
Vieno priekinio vairuojamo rato dėka 466 cm ilgio ir 183 cm pločio Divan galėjo lengvai apsisukti ant platesnio kelio. Ypatingas manevringumas padėjo ir parkuojant automobilį. Kai kurie prototipai turėjo 63 AG (47 kW), kiti – 47 AG (35 kW) keturių cilindrų variklius. „Divan“ galėjo pasiekti 160-187 km/val. greitį, tačiau važiuojant lėčiau sudegindavo tik 4,7-6,7 litrus benzino100 km. Bent jau taip gyrėsi automobilio kūrėjas – pirkėjai to taip ir neišbandė.
„Davis Divan“ turėjo plieninį rėmą ir svėrė 1110 kg. Kėbulo detalės buvo gaminamos iš aliuminio, cinko ir stiklo pluošto. Davisas teigė, kad automobilis yra labai taupus ne tik dėl kuklių degalų sąnaudų, bet ir dėl trijų ratų važiuoklės – savininkams teks rūpintis viena padanga mažiau. „Davis Divan“ netgi turėjo hidraulinius keltuvus, kurie galėjo pakelti visą automobilį, kad būtų lengviau pakeisti ratą ar suremontuoti važiuoklę.
„Davis Divan“ nesėkmė
Nors iš pradžių atrodė, kad „Davis Divan“ gali lydėti sėkmė, projekto žlugimas buvo užprogramuotas savininko požiūryje. Daugybė užsakymų, investuotojų pinigai, gamykla ir net darbuotojų sutikimas palaukti užmokesčio iki serijinės gamybos pradžios, nesulaukė Gleno Daviso dėmesio. Laikinos šlovės apakintas verslininkas važinėjo po susitikimus su žiniasklaida, o gamybos reikalus patikėjo Bobui Howellsui.
1948 metais „Davis Motorcar Company“ jau turėjo gamyklą, tačiau ji buvo iš esmės tuščia. Šalia jos Davisas išnuomojo namą, kuriame miegojo atlyginimo negaunantys gamyklos darbuotojai. Howellsas pirko gamybos įrangą, o darbuotojai stengėsi ją paruošti darbui. Tačiau kai gamybos pradžia jau buvo ranka pasiekiama, Davisas ėmė ir atleido Howellsą. „Jis išleido 45 tūkstančius dolerių… gamybai!“, tuomet siuto Davisas.
Ir tai buvo pabaiga. 1949 metais investuotojai padavė Davisą į teismą, reikalaudami sugražinti investuotus pinigus. Jų pavyzdžiu pasekė ir darbininkai, kuriem buvo pažadėta, jog jei jie palauks, prasidėjus gamybai jiems bus mokama dvigubai. Teismas išformavo „Davis Motorcar Company“, o Davisą nuteisė už investuotų pinigų pasisavinimą bei sukčiavimą. Davisas taip niekada savo kaltės ir nepripažino.
Iš viso buvo pagaminta 13 „Davis Divan“ automobilių. Vienas iš jų buvo sunaikintas Jungtinėje Karalystėje, kiti išliko iki šių dienų.
