Ketvirtadienį šis automobilis buvo pristatytas Energetikos ir technikos muziejuje. Jį muziejui padovanojo verslininkas Robertas Dargis.
Jį Seimo kanceliarija buvo įvertinusi 60 tūkst. Lt, tačiau gali būti, kad kaina aukciono metu gerokai užaugo.
Kaip pasakojo muziejaus Transporto ekspozicijos kuratorius Ričardas Žičkus, verslininkas retą automobilį įsigijo 2003 metais, kai Seimo autoūkis pardavinėjo morališkai pasenusias mašinas.
Jį Seimo kanceliarija buvo įvertinusi 60 tūkst. Lt (17,3 tūkst. eurų), tačiau gali būti, kad kaina aukciono metu gerokai užaugo, nes dėl šio mersedeso su R.Dargiu aršiai kovėsi verslininkas Vidmantas Martikonis.
Dar 2005 metais R.Dargis kalbėjo, kad šią vertybę padovanos muziejui, visa tai išsipildė po dešimtmečio.
Į Lietuvą automobilis atkeliavo 1991 metais, jis vežiojo ne tik V.Landsbergį, bet ir pačius iškiliausius Lietuvos svečius.
Jo atsiradimo aplinkybes ketvirtadienį papasakojo tuometinis V.Landsbergio patarėjas užsienio politikai Ramūnas Bogdanas.
Automobilį Lietuvai padovanojo tuometinis Vokietijos užsienio reikalų ministras Hansas Dietrichas Genscheris.
Šio politiko svainis tuo metu buvo Vokietijos ambasadorius Lietuvoje, su juo R.Bogdanas vis aptardavo jaunos valstybės įvaizdį. Buvo prieita prie išvados, kad vežioti užsienio svečius „Čaikomis“ nedera.
Tuo metu buvo nupirkti du padėvėti šarvuoti „Opel“ automobiliai, tai daugiausia, ką galėjome sau leisti.
„Tuo metu buvo nupirkti du padėvėti šarvuoti „Opel“ automobiliai, tai daugiausia, ką galėjome sau leisti“, – pasakojo jis.
Po kurio laiko ambasadorius R.Bogdaną pasikvietė į vieną sostinėje esančią mašinų stovėjimo aikštelę, kurioje stovėjo du „Mercedes“ markės automobiliai: mėlynas ir sidabrinis.
„Sako – rinkis, čia dovanos iš Vokietijos. Žinojau, kad aukšto rango asmenys vežiojami tamsiomis mašinomis“, – kodėl pasirinko būtent šį automobilį, paaiškino jis.
Buvęs patarėjas atskleidė, kad oficialiai įregistruota mašina buvo tik 1996 metais, lig tol važinėjo be numerių.
„Niekas į tai nekreipė dėmesio, policija net lydėdavo“, – pridūrė jis.
Rajonuose žmonės puldavo čiupinėti
Automobilį 1991–1993 metais vairavęs K.Daukša pasakojo, kad šis mersedesas buvo ligšiol nematytas dalykas. Sostinėje jį lydėdavo žvilgsniais, o rajonuose jis sukeldavo nemažą ažiotažą.
Atvažiuoji blizgančia mašina, o visi iškart nučiupinėja.
„Atvažiuoji blizgančia mašina, o visi iškart nučiupinėja“, – sakė jis.
Buvęs vairuotojas prisiminė, kaip apsilankymo Šakiuose metu vienas vaikinas, prisistatęs karatė meistru, siūlėsi kumščiu iškulti automobilio stiklą.
Tačiau po trečio bandymo, susižeidęs ranką, vaikinas dingo. „Kitame rajone su plyta siūlėsi sudaužyti, bet kai pasakiau, kad neuždirbs iki gyvenimo galo, kad pakeistų šį stiklą, minties atsisakė. Toks būdavo tada humoras“, – pasakojo jis, pabrėžęs, kad šio automobilio stiklo storis – 2,5 centimetro.
„Lakstėme greitai, visur vėluodavome. Paskui važiuodavo žiguliai, dviem iš jų užsilenkė varikliai, negalėjo jie tiek atlaikyti“, – pridūrė K.Daukša.
V.Landsbergis sentimentų nejaučia
Buvęs vairuotojas pasakojo, kad tuos dvejus metus, kai vežiojo profesorių, miegojo Seime esančiame sandėliuke po galva pasidėjęs plakatą, nes V.Landsbergio darbo diena trukdavo apie 20 valandų.
Nors darbas buvo sunkus, K.Daukša turi prikaupęs daugybę puikių prisiminimų, pavyzdžiui, kaip Nyderlandų karalienė Beatrix prirūkė mašiną, o jam bandžius paprieštarauti nesileido į jokias kalbas, nes jis nebuvo jai pristatytas.
Kai muziejaus direktorė lankėsi pas V.Landsbergį ir paklausė, ką jis mano apie šį automobilį, jis teigė, kad jam visiškai nerūpėjo, kokiu automobiliu buvo vežiojamas, labiau rūpėjo valstybės reikalai.
