Panašu, kad Lietuvoje pabrangusi elektra vis dėlto koją pakiš. Viena po kitos šalies savivaldybės dalinasi savo taupymo planais, į kuriuos įtrauktas ir vienas svarbus punktus elektromobilių turėtojams – greičiausiai bus naikinamos nemokamos krovos stotelės. Na, bet kol kas tai tik planai, todėl į skatinimo priemones, kurios galioja Lietuvoje ir kitose šalyse galime žvelgti vis dar optimistiškai.
Priežodinės morkos (piniginės kompensacijos) sudaro tik nedidelę elektromobilio kainos dalį ir yra labiau skirtos pasiturintiems gyventojams. O bizūnas (mokesčiai) – visai neskausmingas. Vienkartinis registracijos mokestis, jeigu ir taikomas, tai vidutiniškai siekia nuo keliolikos iki maždaug 100 eurų, o visuotinio taršos mokesčio neturime.
ES tvarus judumas yra vienas iš prioritetų siekiant sumažinti transporto taršą. O elektromobiliai laikomi pagrindine priemone, galinčia padėti įveikti priklausomybę nuo iškastinio kuro. Todėl Europoje ir kituose regionuose pastarąjį dešimtmetį įgyvendinama aktyvi paramos ir mokesčių politika.
Nepaisant to, tik nedaugelis ES šalių gali pasigirti, kad transporto sektoriaus elektrifikacija yra sėkminga ir vyksta pagal planą. Lyderiu išlieka Šiaurės Europa. Šiame regione, nepaisant ne itin palankaus šalto klimato, elektromobilių dalis yra dvigubai didesnė nei Europos vidurkis.
Nevienodą šių transporto priemonių pasiskirstymą Europoje lemia įkrovimo infrastruktūros trūkumas, elektromobilių kainos ir nepakankami moksliniai tyrimai bei inovacijos, skirtos baterijų rinkos plėtrai. Proveržį stabdo ir dalies visuomenės susidaryta neigiama išankstinė nuomonė, kad su elektra toli nenuvažiuosi, nebus kur įkrauti ir pan. Tiesa, elektromobilių nuomos bendrovės, leidžiančios daugybei žmonių pigiai išbandyti tokias transporto priemones, šį požiūrį po truputį keičia.
ES šalių vyriausybės, savo ruožtu, toliau ieško geriausių morkos ir bizūno derinių.
Ką daro Europos šalys?
Taikomas paskatos priemones galima suskirstyti į keturias pagrindines grupes: finansines, nefinansines, infrastruktūros ir socialines.
Finansinė nauda – šiai grupei priskiriamos subsidijos ir mokesčių lengvatos.
Automobilių mokesčiai: beveik visose ES šalyse taikomi transporto priemonės registracijos ir nuosavybės mokesčiai, kurie dažnai diferencijuojami pagal išmetamo CO2 kiekį.
Elektromobiliams šie mokesčiai yra panaikinti, pvz., Norvegijoje, Danijoje, Austrijoje ir Kroatijoje. Suomijoje jie yra pastebimai sumažinti. Lietuvoje įvestas tik vienkartinis registracijos mokestis, kurio dydis priklauso nuo išmetamo CO2 kiekio.
Kai kuriose šalyse, pvz., Belgijoje, Latvijoje ir Prancūzijoje, elektromobiliams netaikomi įmonių išlaidų mokesčiai.
Pridėtinės vertės mokestis (PVM): Norvegijoje visi elektromobilių pirkėjai atleidžiami nuo PVM, o Bulgarijoje jis net 30 proc. sumažintas. Austrijoje ir Portugalijoje PVM netaikomas įmonių įsigytiems elektromobiliams.
Kelių mokesčiai: jau minėtoje Norvegijoje elektromobilių savininkai moka ir kur kas (75–90 proc.) sumažintus kelių mokesčius. Nyderlanduose jie elektromobilių savininkams netaikomi apskritai, o Ispanijoje nuo jų žmones atleidžiami, priklausomai nuo regiono politikos.
Subsidijos: bendra kompensacijų vienam elektromobiliui įsigyti suma ES labai skiriasi – nuo 1 tūkst. Eur Prancūzijoje iki 9 tūkst. Eur Vokietijoje. Kai kuriose šalyse subsidijų dydis skiriasi priklausomai nuo to, ar įsigyjama hibridinė, ar grynai elektrinė transporto priemonė. Lietuvoje subsidija suteikiama tik elektromobiliams ir diferencijuojama pagal jų amžių – naujiems siūloma 5 tūkst. Eur kompensacija, o naudotiems – 2,5 tūkst. Eur.
Nefinansinė nauda – tai daugiausia elektromobilių privilegijos keliuose ir stovėjimo aikštelėse.
Nemokamos vietos: elektromobilius daugelyje Europos miestų galima nemokamai statyti mokamose vietose. Tokia tvarka kaip ir Vilniuje galioja, pvz., Prancūzijos, Vengrijos, Danijos, Latvijos ir Vokietijos miestuose. Pastaroje šalyje stovėjimo vietas mieste elektromobiliams galima netgi rezervuoti iš anksto.
Autobusų juostos naudojimas: tam tikrose miestų vietose viešojo transporto juostomis gali judėti ir elektromobiliai. Ši paskata, neskaitant Lietuvos, taikoma, pvz., Švedijoje.
Infrastruktūros priemonės – tai investicijos į miestų ir kelių elektrifikaciją bei su baterijomis ir elektros tinklu susijusios inovacijos. Daugelis ES šalių vyriausybių tam skiria lėšų. Tačiau investicijos ir jų kryptys Europoje labai skiriasi. Vienos šalys daugiau investuoja į mokslinius tyrimus, kitos mieliau finansuoja startuolius, trečios infrastruktūros plėtrą siekia vykdyti skatindamos nacionalines energetikos bendroves. Taip pat dažnas atvejis – visų minėtų krypčių mišinys.
Subsidijos: įmonės ir privatūs asmenys, norintys įrengti viešąsias ar privačias įkrovimo stoteles, kai kuriose šalyse gali gauti subsidijas. Jos siūlomos, pvz., Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Airijoje, Švedijoje, Austrijoje. Ir Lietuvoje. Subsidijos paprastai diferencijuojamos pagal įkrovimo prieigos galingumą.
Inovacijos ir plėtra: ES 2011–2015 m. vykdytas „Green eMotion“ projektas. Jo metu buvo sujungtos nacionalinės ir regioninės iniciatyvos ir orientuotasi į bendros įkrovimo infrastruktūros kūrimą. ES finansavimas projektui siekė 24 mln. Eur.
2011–2014 m. ES prisidėjo ir prie sistemos „Automobilis tinkle“ (angl. „Smart Vehicleto-Grid“) kūrimo. Elektromobilių įtraukimo į tinklą technologija leidžia jo akumuliatorių energiją grąžinti į elektros tinką, kad būtų subalansuoti energijos gamybos ir vartojimo skirtumai.
2014–2020 m. Europos bendrijoje transporto iššūkiams spręsti skirti 6 mln. Eur iš didžiausios visų laikų ES mokslinių tyrimų ir inovacijų programos „Horizontas 2020“.
Šiuo metu ES vykdomo projektas „Elektrinis mobilumas +“. Jo tikslas – finansuoti mokslinius tyrimus ir inovacijas, skirtus elektrino mobilumo taikymui ir įgyvendinimui Europos miestų ir priemiesčių zonose. Be to, šiame projekte dalyvaujančių šalių vyriausybės skatinamos bendradarbiauti ir dalytis informacija kuriant šalies transporto strategiją ir politiką.
Be to, ES, reaguodama į COVID-19 pandemijos krizę, parengė bendrijos ekonomikos gaivinimo planą „Next Generation EU“. Jame numatyta ir Europos infrastruktūros tinklų priemonė, skirta ekonomikai auginti, darbo vietoms kurti ir konkurencingumui skatinti pasitelkiant tikslines investicijas į infrastruktūrą. Biudžetas siekia 20,7 mln. Eur.
Sąmoningumo didinimas – tai socialinės, informacinės ir komunikacinės priemonės, skirtos didinti visuomenės supratimą apie elektrines transporto priemones, jų pranašumus ir teikiamas paskatas.
Be valstybių įstaigų ir įmonių organizuojamų renginių bei žiniasklaidai reguliariai siunčiamų pranešimų, ES nuo 2017 m. iki 2020 m. vykdė ir specialių projektą „PROMETEUS“, kurio tikslas buvo skatinti elektrinį mobilumą.
Jo metu išskirti šie investavimo prioritetai: visuose ekonomikos sektoriuose skatinti perėjimą prie mažo CO2 kiekio išskiriančių technologijų, tvaraus transporto skatinimas ir jo infrastruktūros gerinimas, mokslinių tyrimų plėtra ir inovacijų stiprinimas. Be to, kiekviename regione buvo rašomos knygos, rengiamos diskusijos, mugės bei parodos, kurių tikslas didinti visuomenės žinias ir susidomėjimą elektromobiliais.
Norvegijos pavyzdys
Apibendrinant, elektromobilių augimą skatinančių priemonių yra daug ir įvairių, tačiau jų pasiskirstymas šalyse išlieka nevienodas. Kaip ir pati politika. Tokiose šalyse kaip Estija, Lenkija ar Kroatija skatinimo priemonių tėra po vieną arba jų visai nėra. O bene toliausiai transporto elektrifikacijos srityje pažengusioje Norvegijoje paskatų paketas yra gausus ir pradėtas taikyti dar gūdžiais 1990-aisiais.
Tiesa, ten bene didžiausia paskata yra atleidimas nuo mokesčių, o ne kompensacijos.
Beje, Norvegijoje skiriama ne fiksuota subsidija elektromobilio įsigijimui, o PVM dydžio kompensacija, kuri gali siekti net iki 20 tūkst. Eur. Taip šalyje skatinama įsigyti brangesnį ir dažnai geresnį elektromobilį nei kitose šalyse.
Be to, Norvegijoje visi nauji pastatai turi būti pritaikyti elektromobilių krovimui, viešuosiuose pirkimuose nebegali būti perkami iškastiniu kuru varomi automobiliai.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad Norvegijoje jau seniai taikomi dideli automobilių ir taršos mokesčiai, nuo kurių elektromobiliai yra beveik arba visai atleidžiami. Dėl to jų įsigijimas ir eksploatavimas tampa tiesiog pigesnis nei mašinų su vidaus degimo varikliais (VDV).
Tokią politiką norvegai grindžia paprastu faktu: subsidijos gali būti eksportuotos, o mokesčių išimtys – negali. Subsidijos tuština biudžetą, o mokesčiai – pildo. Kitaip sakant, šioje vietoje bizūnas esą veikia geriau nei morka.
Lietuvoje automobilius su VDV irgi bandoma apmokestinti, bet politikai nesutaria. Todėl kol kas pavyko įvesti tik vienkartinį registracijos mokestį.
Beje, lapkritį, nepaisant neigiamos Vyriausybės išvados, Seimas pritarė siūlymui nuo 2023 metų įmonėms, įsigysiančioms iki 50 tūkst. eurų vertės elektromobilius, taikyti PVM lengvatą.
Esama padėtis ir planai Lietuvoje
2022 m. lapkričio 1 d. valstybės įmonės „Regitra“ duomenimis Lietuvoje iš viso buvo užregistruota 11 828 M1 klasės (skirti asmeniniam naudojimui, keleiviams vežioti) ir N1 klasės (komercinės paskirties) elektromobiliai. Iš jų 7 162 yra grynieji elektromobiliai (BEV), o 4 666 iš išorės įkraunami hibridiniai automobiliai (PHEV).
Palyginti, asmeninių ir komercinių hibridinių automobilių (HEVs), neturinčių įkrovimo jungties Lietuvoje iki lapkričio pirmosios užregistruota 50 812. Šalyje veikia 360 viešųjų ir pusiau viešųjų elektromobilių įkrovimo prieigų.
Vyriausybė planuoja, kad Iki 2025 metų M1 klasės automobilių, varomų tik elektra, skaičius turi
sudaryti ne mažiau kaip 10 proc., o N1 klasės (komercinių) elektromobilių skaičius – ne mažiau kaip 30 proc. visų per metus parduodamų automobilių.
Dar po penketo metų, t.y. iki 2030-ųjų, šie skaičiai turi išaugti atitinkamai iki 50 proc. ir 100 proc. Kitaip sakant, verslas po mažiau nei dešimtmečio negalės nusipirkti naujo automobilio su vidaus degimo varikliu. Tiksliau, nusipirkti gal ir galės, bet N1 klasės transporto priemonės su vidaus degimo varikliais, išskyrus alternatyviaisiais degalais varomas, nuo 2030-ųjų nebegalės būti registruojamos.
Siekdama šio tikslo mūsų valstybė siūlo kelias skatinimo priemonės. Viena jų – kompensacijos. Privačių asmenų atveju jos sudaro: 5 tūkst. Eur perkant naują elektromobilį ir 2,5 tūkst. Eur – perkant naudotą. Lėšos kompensacijoms skiriamos iš Modernizavimo fondo. 2022-2026 m. laikotarpiui numatyta 50 mln. Eur.
Verslui – įskaitant mažąsias bendrijas ir individualią veiklą vykdančius asmenis – kompensacija už naują grynąjį elektromobilį sudaro 4 tūkst. eurų.
Tiesa, bendra vienai įmonei teikiamų kompensacijų suma negali viršyti 200 tūkst. Eur per trejų finansinių metų laikotarpį. O jei įmonė vykdo krovinių vežimo keliais veiklą - 100 tūkst. Eur per 3 metų laikotarpį.
Paraiškas dėl kompensacijų priima Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA). Prašymai teikiami per Aplinkos projektų valdymo informacinę sistemą (APVIS).
Verta pridurti, kad pareiškėjas įsipareigoja be Agentūros sutikimo neparduoti ir kitaip neperleisti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui elektromobilio, už kurį skirta kompensacija, mažiausiai dvejus metus.
Elektromobilių pranašumai
Kalbant apie elektromobilius, mokslininkai, gamintojai ir naudotojai dažniausiai mini jų konstrukcijos, eksploatavimo ir aplinkosaugos aspektus.
Šių transporto priemonių veikimo principas ir konstrukcija daug paprastesnė nei mašinų su vidaus degimo varikliais (VDV). Elektromobilio variklis veikia efektyviau už VDV. Jis 90 proc. energijos perduoda ratams, o VDV – tik 40 proc.
Šios transporto priemonės taip pat turi mažiau judančių detalių. Vadinasi, jose yra mažiau pažeidžiamų vietų (angl. failure points). Elektromobiliams nereikia dujų išmetimo sistemos, filtrų ir alyvos, o aušinimo sistema yra daug paprastesnė. Dėl to jų priežiūra yra paprastesnė. Be to, jie veikia tyliai, o CO2 emisija važiavimo metu yra nulinė – kenksmingos dujos į atmosferą išmetamos tik pačių elektromobilių, jų komponentų ir elektros gamybos metu.
Skaičiuojama, kad grynojo elektromobilio naudojimas, palyginti su VDV, iš viso net iki 70 proc. sumažina į atmosferą išmetamo CO2 kiekį. Nors, elektromobilių baterijų gamybos ir jų perdirbimo metu CO2 kiekis išauga, lyginant su transporto priemonėmis, turinčiomis VDV.
