Amerikiečių, korėjiečių ir japonų automobilių gamintojai savo produktus surenka ir Europoje. Tai padeda išplėsti logistikos grandines ir išvengti kai kurių su importu susijusių problemų. Tačiau „Cadillac Allanté“ atvejis buvo kitoks – šis prabangus kabrioletas buvo po truputį gaminamas Italijoje ir JAV.
Geras patogus kabrioletas yra nuostabus kelionių palydovas. Ar žinote, kodėl sportiški kabrioletai dažnai vadinami „Spider“? Ar kad filme apie Dž.Bondą matytas „Toyota 2000 GT“ kabrioletas paprastiems pirkėjams nebuvo prieinamas? „Cadillac Allanté“ nebuvo vadinamas „Spider“ ir buvo prieinamas visiems, kas turėjo pakankamai pinigų. Tačiau dėl savo amerikietiškai-itališkų šaknų jis vis tiek yra labai įdomus modelis.
„Cadillac“ – tai amerikietiška prabangių automobilių markė. Ji buvo įkurta dar 1902 metais, o jau 1909-aisiais „Cadillac“ buvo General Motors dalis. „Cadillac“ istorijoje yra nemažai įdomių pasiekimų. Pavyzdžiui, „Cadillac“ yra pirmasis detalių standartizaciją įvedęs automobilių gamintojas. Dabar tai atrodo savaime suprantama, bet 20 amžiaus pradžios gamybos būdai vertė kiekvieną automobilį gaminti atskirai. Tai reiškė, kad detalės iš vieno nebūtinai tiko kitam, ypač jei jas pagamino skirtingi meistrai. „Cadillac“ tai pakeitė taip padėdama pamatus masinei automobilių gamybai.
„Cadillac“ amerikiečių mintyse visada asocijavosi su aukštesne klase. Pats šios markės pavadinimas JAV skambėjo panašiai kaip „Mercedes-Benz“ skambėjo Europoje.
Tačiau tiesa buvo ta, kad devintojo dešimtmečio pradžioje „Mercedes-Benz“ amerikiečiams jau seniai buvo gerai pažįstama markė, kurios automobiliai buvo žymiai pažangesni už bet ką, ką galėjo pasiūlyti „Cadillac“ ar „General Motors“ apskritai. Jei tuo metu amerikietis užsimanydavo kokio smagaus, prabangaus kabrioleto, jis greičiausiai linko prie „Mercedes-Benz R107“ ar, jei jam tiko targa tipo stogas, „Jaguar XJS“.
„Cadillac“ čia neturėjo ko pasiūlyti. Bet tai turėjo keistis.
Kaip „Cadillac“ gali pasikandžioti su europietiškomis markėmis, kurios pasiturintiems amerikiečiams patiko ir dėl to, kad Senasis Žemynas buvo asocijuojamas su solidesniu prabangos suvokimu ir skoniu? „Cadillac“ nusprendė pasiūlyti europietišką automobilį.
„Cadillac Allanté“ – šiek tiek europietis
Norite elegantiško gražaus automobilio? Kreipkitės į italus. „Cadillac“ taip ir padarė, kai su prašymu sukurti gražų kompaktišką kabrioletą pasibeldė į Pininfarina dizaino namų duris. Tuomet gimė ir įdomus verslo planas – kadangi Pininfarina turėjo neblogus gamybinius pajėgumus, kodėl automobilių kėbulų negaminus Italijoje? Tai neapkrautų ribotų General Motors gamybos linijų ir naujam automobiliui suteiktų papildomo senamadiško žavesio, kuris gal šiek tiek prisidėtų prie pardavimų skatinimo. Juk amerikiečiai svajojo apie itališkai egzotišką ir amerikietiškai tvirtą automobilį.
Noras turėti europietiškesnį automobilį, beje, nebuvo vienintelė priežastis, kodėl Cadillac nusprendė patikėti Allanté kėbulų gamybą į Pininfarina rankas. Cadillac ir Pininfarina turėjo neblogus santykius – italai anksčiau gamino mažo tiražo Eldorado Brougham kėbulus ir yra sukūrę nemažai GM prototipų ir koncepcinių automobilių. Be to, Cadillac buvo neseniai uždarę vieną iš pagrindinių savo kėbulų gamyklų JAV.
Taip 1986 metais gimė Cadillac Allanté. Modelio vardas, beje, nieko nereiškia. Kompiuteris sugeneravo 1700 pavadinimų ir Cadillac vadovai išsirinko tokį, kuris jiems atrodė patraukliausias ir, tikriausiai, šiek tiek europietiškas.
1987 metais prasidėjo keista Cadillac Allanté gamyba. Automobilių kėbulai buvo gaminami Pininfarina gamykloje Italijoje. Tuomet jie buvo kraunami į lėktuvus ir siunčiami į Detroitą, kur kiekviena Allanté gaudavo savo variklį, važiuoklę ir kitus mazgus. Šią 7400 km kelionę Allanté kėbulai įveikdavo specialiai paruoštame krovininiame Boeing 747 – viename lėktuve tilpo 54 automobiliai.
Prabangusis „Allanté“
„Cadillac Allanté“ – tai maždaug 4,54 m ilgio ir 1,9 m pločio dvivietis kabrioletas. Jis pasižymėjo amerikietiškai elegantišku siluetu su ryškiomis dekoratyviomis horizontaliomis linijomis. Chromo detalių ant Allanté kėbulo nebuvo daug, bet grotelės buvo taip išryškintos. Modelio pavadinimas buvo įrašytas išraiškinguose galiniuose žibintuose.
Viršutinė „Allanté“ kėbulo dalis, įskaitant šoninius veidrodėlius, stogą ir langų rėmus, buvo juoda, o tai dar labiau pabrėžė horizontalią dimensiją. „Allanté“ komplektacijoje buvo ir kietas aliumininis stogas žiemoms, bet vėliau jis buvo pašalintas iš standartinės įrangos paketo.
„Cadillac Allanté“ vidus buvo įrengtas pakankamai prabangiai. Tikriausiai labiausiai į akis krito elektroninis prietaisų skydelis, bet nuo 1988 metų norintys tuos prietaisus galėjo pakeisti paprastesniais rodykliniais.
Po „Allanté“ kapotu iš pradžių įsitaisė 4,1 l V8 variklis. 1989 metais jis paaugo iki 4,5 litrų, o 1993 metais „Allanté“ gavo 4,6 l „Northstar“ V8 variklį.
Taip „Allanté“ galia išaugo nuo 127 iki 220 kW, o 0-100 km/val. laikas nukrito nuo 9,5 s iki 6,6 s. Tačiau „Cadillac Allanté“ niekada nebuvo sportiškas automobilis – V8 variklis per 4 laipsnių automatinę transmisiją suko tik priekinius ratus. Nepriklausoma pakaba ir keturi diskiniai stabdžiai vingiuotame kelyje vairuotojui suteikė daugiau komforto ir pasitikėjimo automobiliu. „Allanté“ gavo ir prisitaikantį vairo stiprintuvą, nuo greičio kietėjančią pakabą, galingą „Bose“ stereo sistemą. Bet tai neišgelbėjo.
Nepavykęs ar retas ir egzotiškas?
Kai 1993 metais „Cadillac“ galiausiai nutraukė „Allanté“ gamybą, modelio statistika atrodė prastai – per septynerius metus pavyko parduoti tik 21 430 tokių automobilių. „Allanté“ nė iš tolo neprilygo „Mercedes-Benz“ skaičiams. Tie priekiniai varomi ratai, nelabai patikimi Northstar varikliai ir, reikia pasakyti, ne toks jau išskirtinis dizainas, prisidėjo prie „Allanté“ nesėkmės. Bet tikriausiai didžiausia kliūtis „Allanté“ pardavimams buvo kaina.
„Allanté“ turėjo daug žaislų – ilgą laiką vienintelis daiktas papildomos įrangos sąraše buvo telefonas, nes visa kita buvo standartinio paketo dalis. Taip „Cadillac“ bandė pateisinti „Allanté“ kainą, kurią augino dideli logistikos kaštai. Pirmieji „Allanté“ 1987 metais kainavo 54,7 tūkstančius dolerių, vėliau roudsterio kaina priartėjo prie 59 tūkstančių.
Buvo galima sutaupyti vieną-kitą tūkstantį nusprendus nepirkti kieto aliumininio stogo, bet „Allanté“ vis tiek buvo brangesnis už, pavyzdžiui, „Mercedes-Benz SL R107“. Ir taip, R107 buvo žymiai senesnis modelis ir tai jautėsi, bet pirkėjai jo dėl to nepamiršo.
Kita vertus, dabar „Allanté“ yra pakankamai retas. Ne toks retas, kaip tarkim, irgi Italijoje gamintas „Volvo 262C“ (1976-1982 m. pagaminti 6622 tokie automobiliai), bet pakankamai retas, kad būtų kolekcionuojamas. Ir turi tam pakankamai įdomią istoriją.
Paskutinė „Cadillac Allanté“ siunta nuo Turino oro uosto tako atsiplėšė 1993 liepos pradžioje. Nutraukus „Allanté“ gamybą Pininfarina gamykla kuriam laikui liko be didesnio darbo. Tačiau pakankamai greitai pavyko rasti būdų išnaudoti tokį vertingą resursą – Pininfarina ėmėsi „Peugeot 406“ gamybos.
