Su „Vorai MC“ prezidentu kalbamės apie jo idėjas ir veiklas.
– Obliaus legenda, galima sakyti, prasideda nuo jūsų pravardės. Kodėl Oblius?
– Gavau šią pravardę būdamas dar 16-os metų. Važiavau iš futbolo rungtynių, kuriose kažką prisidirbau. Senesni fanai pasakė: „čia šitas káltas“. Jie neteisingai sukirčiavo, pasakė ne kaltas, o káltas. Tada aš leptelėjau „aš oblius, o ne káltas“. Taip ir liko visam gyvenimui, jau 22 metus.
– Taip pat daugelis prisimena 2003 m., kai patekote į avariją ir netekote kairės kojos iki blauzdos. Kas tada nutiko?
– Oficiali diagnozė – trauminė blauzdos amputacija viršutiniame blauzdos trečdalyje. Važiavau motociklu, išvažiavo moteriškė prieš eismą ir kaktomuša nupliūrijo. Koją dar pasiėmiau į ligoninę, bet jau nebeprisiuvo...
– Ar dabar jūsų motociklas perdarytas ir pritaikytas kojai?
– Žiūrint koks. Jeigu su „boxer“ varikliu – turiu persidaryti į rankinį valdymą, nes dėl išsikišusio kairiojo cilindro negaliu bėgių junginėti. O jeigu su V formos varikliu, pavyzdžiui „Harley Davidson“, tai perjunginėju pavaras su protezu. Turi būti išmesti į priekį pakojai ir pavarų perjungimo svirtis, kadangi neišeina sulenkti kojos tiek, kiek priklauso.
– Esate „Vorai MC“ prezidentas nuo pat klubo įkūrimo iki šiol. Anksčiau jūsų klubas priklausė ir Lietuvos baikerių kongresui, bet jau 6-eri metai – nebe. Kaip yra iš tiesų: vieni kalba, kad jus pašalino, kiti – kad patys išėjote?
– Kaip patys atėjome, taip patys ir išėjome, nes mūsų klubo požiūris į motociklizmą nesutapo su daugelio kitų klubų nuomonėmis. O dėl požiūrio nesiginčijama. Mūsų klubo sprendimas buvo išeiti iš šios organizacijos, tad tai nebesvarstytinas klausimas. Čia būtų panašiai, jeigu renki pašto ženklus, gali priklausyti Lietuvos filatelistų sąjungai, bet gali rinkti pats sau vienas.
– Tai kas jūs esate dabar pagal baikerių taisykles – „1 %“, t.y. „outlaw“?
– Kas tai yra įstatymas, o kas yra ne įstatymas? Kai kurie „1 %“ klubai yra kongrese, kai kurie nėra. Kiekvienas klubas pats gali spręsti, kokiai organizacijai priklausyti, ar nepriklausyti jokiai. „1 %“ gali prisisiūti bet kas, bet reikia, kad tave pripažintų ir kiti klubai ir vertintų, o ne juoktųsi iš to. O jeigu esi nepripažintas, tai tą „1 %“ gali kažkur ir palikti pakeliui... Yra taisyklės, pagal kurias turi žaisti arba rizikuoti sulaužyti.
Nėra Lietuvoje tokios jėgos, kuri galėtų mums kažką nuimti.
– Išėjus iš kongreso, teko nusiimti kokias nors emblemas nuo liemenių?
– Nėra Lietuvoje tokios jėgos, kuri galėtų mums kažką nuimti.
– Kuo užsiima klubas „Vorai MC“?
– Gyvena motociklinį gyvenimą: organizuoja įvairius renginius, keliauja ir vykdo motociklizmo veiklą.
– Na, tai sukonkretinkim. Kaip gimė „Baikerių viduržiemis“?
– Šįmet, sausio 23-25 dienomis, jis įvyks jau 12-ą kartą. Galima sakyti, tai – „Elefantreffen“ renginio kopija. Mintis gimė, kai sužinojome apie žieminius renginius, ir, manau, Lietuvoje buvome vieni iš pirmųjų, o iš klubų – pirmieji, kurie juose sudalyvavome. Kai kuriuose renginiuose pabuvojome, kur ir iki šiol lietuvių nėra buvę. Tad parsivežę vienokios ar kitokios patirties bei įspūdžių suorganizavome savo renginį.
– Koks renginio principas?
– Pagrindinis principas – susirinkti motociklus, jais atvažiuoti ir gyventi palapinėse. Galima būtų pavadinti turistiniu sąskrydžiu be patogumų. Na, o kol susirenki palapinę, kol išsirenki – nelabai laiko lieka ir toms pramogoms... O jeigu rimtai, stengiamės suorganizuoti įvairias rungtis motociklininkams. Pavyzdžiui, orientacinės varžybos, „aklas“ vairavimas, mėgėjiškos motokroso varžybėlės ir panašiai.
Laikui bėgant mėgėjiškas pasivaržybas peraugo į Lietuvos retro motokroso čempionato pirmą etapą. Tad renginys tapo patrauklus tiek keliaujantiems motociklais, tiek sportininkams. Šįmet jis įvyks Kaniūkuose, 39 km nuo Vilniaus.
– O kokiais motociklais žmonės atvyksta?
– Kadangi sausio viduryje dažniausiai būna žiemiškos sąlygos – sniegas, ledas, tai daugiausia motociklų būna su priekabomis. Atvyksta ir vienas kitas entuziastas motociklu be priekabos. Taip pat tokius motociklus ant automobilių priekabų atsiveža etapo dalyviai į retro motokroso varžybas.
– Koks yra retro kroso esminis reikalavimas?
– Visi motociklai privalo būti pagaminti mažiausiai prieš 25 metus arba būtų jau nebegaminami modeliai ir, žinoma, aušinami oru. Jeigu atvyksta skysčiu aušinamais, gali dalyvauti ne įskaitoje. Anksčiau, tiesa, priekabos būdavo ne sportinės, ne perdarytos, ir priekabininkas sėdėdavo geldoje (lopšyje)...
– Kas važiuoja „Vorai MC“ komandoje? Ir kodėl jų startinis numeris yra -3?
– Minus 3, nes raidė V (klubo pirmoji raidė) yra trečia nuo galo lietuvių kalbos abėcėlėje. Komandoje važiuoja Lysas ir Babausis „SP Open retro“ klasėje.
– Anksčiau rengėte ir „Retro ralį“ birželio 23-iosios sukilimui atminti. Koks tai buvo renginys ir kodėl šįmet jo nebebus?
– Šįmet nebeorganizuosime, nes dalyvių skaičius nuolat mažėjo – mažėja ir motociklininkų, aktyviai važinėjančių retro motociklais. Be to, yra ir kitos organizacijos, rengiančios panašaus pobūdžio ralius. Mūsų renginyje galima buvo dalyvauti retro motociklų su priekabomis klasėje ir retro motociklais be priekabų.
– Dar vienas jūsų renginys – tai jau 4-ą kartą šią vasarą vyksiantis „Priekabų suvažiavimas“, skirtas šeimoms. Kaip kilo tokia idėja?
– Per didžiąją dalį motociklininkų suvažiavimų vaikai yra nederamai pamirštami, tad ši šventė orientuota į šeimas ir vaikus, programa būna pritaikyta vaikams. Kadangi motociklas su priekaba, galime teigti, yra šeimyninė transporto priemonė, tad su ja atvykti į renginį yra patogu.
Palyginus su pirmais metais, dalyvių skaičius ženkliai išaugo. Pirmais metais buvo 12 motociklų su priekabomis, 2014 m. – apie 40, pernai – apie 35. Manome, kad Lietuvai tai yra maksimumas. Mėgėjų važinėti su priekabomis skaičius yra fiksuotas: tiek, kiek atsiranda entuziastų, tiek ir užgęsta.
– Jūs įkūrėte ir motociklininkų kempingą „Škilietai“. Kas tai per projektas?
– Susidūrus su Europos motociklininkų judėjimu, sužinojau, kad Europoje yra pakankamai motociklininkams pritaikytų, specializuotų objektų. Ne tik motociklų servisai ir dirbtuvės, bet ir draugiški motociklinikams viešbučiai ir specializuoti kempingai, kuriuose gali apsistoti tik motociklininkai.
Kadangi Lietuvoje nieko panašaus nebuvo, tai ir kilo idėja įkurti kempingą, į kurį kviečiami visi, nesvarbu kokį motociklą vairuoja, vyrai ar moterys, kurie nori gerai ir ramiai praleisti laiką gamtoje.
Kol kas kempingui – dar tik žalia kūdikystė, veiklą vykdome 3-čius metus. Tačiau lyginant su pirmaisiais metais, turistų ir poilsiautojų skaičius išaugo 15 kartų.
– O kaip atsidūrėte Lietuvos motociklų sporto federacijos (LMSF) Mototurizmo komisijoje?
Truputį gėda už lietuvius, kad nežinojome, ir už žiniasklaidą, kad nepaviešino: „FIM Rally“ pernai vyko jau 70-ą kartą
– Joje atsiradau prieš 3 metus, kai vienas iš 5 narių nutraukė savo veiklą. Tuomet LMSF prezidentas Virginijus Visockis pakvietė mane. Prieš pusantrų metų buvo naujai formuojama ir FIM Europe „Touring“ (mototurizmo) komisija, kurios nariu taip pat tapau. Joje yra 5 atstovai iš visos Europos.
– 2015-aisiais vykote ir į „FIM Rally“. Koks šio ralio esminis bruožas?
– Truputį gėda už lietuvius, kad nežinojome, ir už žiniasklaidą, kad nepaviešino: šis ralis pernai vyko jau 70-ą kartą. Dalyvaudamas „FIM Europe“ mototurizmo komisijoje sužinojau apie įvairius renginius. Vykome dviese su dar vienu klubo nariu – Vasia.
O dėl ralio – čia kaip „pakatuškės“, pasivažinėjimas, keliavimas. Čia nėra greičio ruožų, lenktynių, laiko normos, tad su greičiu jis neturi nieko bendra. Ralio pagrindinis aspektas – nacijų paradas. Čia suvažiuoja skirtingų šalių atstovai ir stengiasi kuo įvairiau, ryškiau reprezentuoti savo šalį.
– Taip pat esate Vaikų globos namų motociklininkų būrelio vadovas, anksčiau ir „Vorai MC“ mokė vaikus važinėti motociklais. Papasakokite plačiau...
Vaikų namai Beižionyse – tai vieninteliai vaikų globos namai Lietuvoje, kurioje veikia motociklininkų būrelis
– Vaikų namai Beižionyse – tai vieninteliai vaikų globos namai Lietuvoje, kurioje veikia motociklininkų būrelis. Jų vadovas Vilmandas Palčiauskas nupirko motociklą „Honda MTX125“. Stengsimės, kad visi globotiniai, kurie norės, nuo 16 metų galėtų laikyti A1 vairuotojo pažymėjimą. Mūsų tikslas – maksimaliai juos paruošti.
Dabar mokomės teoriškai, sprendžiame KET bilietus, o kai tik leis orai – pradėsime ir važinėti. Į būrelį ateina vaikai nuo 12 iki 16 metų, nes nuo 14 m. jau gali laikyti ir AM (mopedų ir motorolerių) kategoriją.
Taip pat iš Švedijos keliauja ir mūsų klubo nario nupirktas dar vienas motociklas. Mokinamės pagal „Jaunojo motociklininko rengimo“ programą, kurią paruošė mūsų klubas. Anksčiau Vilniuje vesdavome būrelius socialinės rizikos vaikams. Bet Vilniaus miesto savivaldybės finansavimas labai sumenko ir šią veiklą keliems metams buvome sustabdę...
– Be visų veiklų, esate išmaišęs ir daugybę Europos šalių, taip pat svečiavotės Rusijoje, Baltarusijoje. Kur ir kokiu būdu važiuojate?
– Esu tik vieną kartą gyvenime važiavęs su ekskursija autobusu – į Vengriją. Tai buvo pirma ir paskutinė mano kelionė ne motociklu.
Benzino išraiška išvažinėju visus savo pinigus. Važiuoju į renginius, kurių negalima praleisti – tai pagarba klubams, su kuriais bendraujame. Asmeniškai stengiuosi nuvykti ten, kur nesu buvęs.
Benzino išraiška išvažinėju visus savo pinigus. Važiuoju į renginius, kurių negalima praleisti – tai pagarba klubams, su kuriais bendraujame
Vasarą važiuoju dažniausiai su „Harley Davidson“ be priekabos. Nei vienoje vasarinėje kelionėje nesu gyvenęs viešbutyje. Žiemą važiuoju tik su priekaba. Esu važiavęs su „Ural“, su „Ural“ ir BMW varikliu, „Harley-Davidson“ su „Jawa“ priekaba... Buvau nemažai žieminių renginių skirtingose valstybėse ir vis kitų organizatorių – stengiuosi praplėsti akiratį.
– 2009 m. į Samaroje, Rusijoje vykusį žiemos renginį vykote ir su tėvu, pravarde „Meistras“. Kuo ši kelionė buvo įsimintina?
– Samara paliko didžiausią įspūdį, nes tai buvo ilgiausiai trukusi žieminė mūsų klubo narių kelionė: 2 500 km į vieną pusę, pirmyn-atgal užtrukome 2 savaites. Tiek laiko važiuoti žiemą – savi pliusai, savi minusai.
Kelionėje tėvui nulūžo priekaba, tai jis dviem ratais grįžo į Lietuvą. 2 500 km sausio mėnesį...
Taip pat šioje kelionėje subliuško mitas apie geras motociklininko aprangas. Žiemą nesvarbu, kad yra -10 laipsnių: jeigu ant kelio yra pripilta chemijos – važiuoji iki apatinių šlapias.
– Kaip suprantu, jūsų tėtis taip pat buvo aktyvus motociklininkas...
– Taip. Beje, su tėčiu ir į „Bulldog Bash“ Anglijoje buvome nuvykę. Tai – bene didžiausias Europos baikerių klubų renginys.
– Netrukus išvažiuosite į Vokietijoje vyksiantį jubiliejinį, 60-ąjį „Dramblių susitikimą“ – „Elefantentreffen 2016“. Papasakokite plačiau.
– Renginys, pirmą kartą surengtas dar 1956 m., skirtas motociklų „Zundapp KS 601“ mėgėjams. Šio modelio motociklai buvo vadinami „Žaliaisiais drambliais“ – tai ir nulėmė renginio pavadinimą. Nors jis keletą kartų keitė savo vietą, pastaraisiais dešimtmečiais yra organizuojamas kalnuose Alpėse.
Jokių motociklų gabenimų priekabose, tralais ir pan. Vienintelė leistina pagalba sugedus – buksyravimas iki remonto vietos
Tai renginys, kuriame dalyvauja žiemą važinėjantys motociklininkai, kurių didžioji dalis yra užkietėję mototuristai. Tai liudija renginio dvasia: aplinkui nėra nei viešbučių, nei motelių – visi gyvena palapinėse. Nepaisant spartietiškų sąlygų, renginyje kasmet apsilanko nuo 5 iki 10 tūkst. motociklininkų.
Šįmet renginys vyks sausio 29-31 d. Mes išvykstame pirmadienį, sausio 25 d., 10 val. Startuosime nuo „Vorai MC Vilnius“ klubhauzo. Kelionės trukmė – 9 dienos ir 8 naktys. Planuojamas maršruto ilgis – 2600 km (į abi puses). Pagrindinė taisyklė – „tik sava eiga“. Jokių motociklų gabenimų priekabose, tralais ir pan. Vienintelė leistina pagalba sugedus – buksyravimas iki remonto vietos. Kviečiu, kas nori jungtis dalyvauti kartu.
– Kokia jūsų komanda, kas važiuosite?
– Šiuo metu ji susidaro iš 12-os motociklų, iš jų – 2 ekipažai iš Baltarusijos. Važiuosime klubo nariai ir draugai. Kiek žinau, yra planuojančių važiuoti ir atskirai, sava eiga. Bet tik grįžus galėsiu pasakyti, kiek buvo lietuvių. Į renginį važiuosiu antrą kartą ir dėl to, kad jis bus jubiliejinis.
Pamenu akimirką, kai buvau pirmą kartą: per naktį iškrito apie 50 cm sniego, tad matėsi tik kyšantis motociklo veidrodėlis. Atsikasiau rankomis spynelę, užsivedžiau ir sniegas po truputį nutirpo.
– Ar priekabose važiuos ir keleiviai?
– Visi motociklai sukomplektuoti po 2 žmones – dėl kelių aspektų. Pirma, visada yra norinčių važiuoti, kurie neturi savo žieminių motociklų. Važinėja tik vasaros metu, nėra pasiryžę ar negali sau leisti išlaikyti dar vieną motociklą. Antra, vairuotojui naudinga turėti keleivį, nes, kaip juokaujame, sunkiau apsiversti tuo metu, kai priekaboje kažkas sėdi. O iš tikrųjų, smagiau, kai yra kas metasi benzinui.
– Kiek trunka ir koks yra pasiruošimas šiai kelionei?
– Nežinau, kaip pasiruošimą įvardinti. Na, tarkime, aš nuo lapkričio 1 dienos su „Ural“, su perrinktu varikliu specialiai „Elefantui“, nuvažiavau 1 300 km. Gerai, kad spėjau jį išardyti prieš „užkalant“ varikliui. Tad dabar klubo mechanikai karštligiškai renka „Dnepro“ variklį, su kuriuo ir tikiuosi startuoti.
Rusijoje ant kelio tokio brudo pripila, kad važiuoji ir sūru burnoje būna. Per kelionę į Samarą per dvi savaites net išpuvo striukių užtrauktukai
Pasiruošimas priklauso nuo to, kaip tau sekėsi ir kokia transporto priemonės būklė – galbūt turi jau paruoštą motociklą. Mano asmenine nuomone, žiemą motociklas turi būti eksploatuojamas kasdien, tada žinai visas ligas. O jeigu ruoši iki paskutinės nakties – labai didelė tikimybė, kad nenuvažiuosi, arba pakeliui nuolatos tvarkysi. Kai kiti sustoję gers arbatą, turėsi krapštytis.
– Važiuojant žiemą, kas labiausiai šąla – rankos ar veidas?
– Tos vietos, kurios yra kiaurai peršlapę. Jeigu peršlapi batus, tai kojos ir pradeda šalti. Nuo -10 druska nebespėja tirpdyti sniego, tai važiuoji sausai, o iki -10 – tai tas pats, kas vasarą per lietų. Iš po ratų viskas taškosi. Kas dėl druskos – tai motociklai pūva ant akių. Todėl brangių motociklų nesidarome, sukamės su kuo pigiau. Rusijoje tokio brudo pripila, kad važiuoji ir sūru burnoje būna. Per kelionę į Samarą per dvi savaites net išpuvo striukių užtrauktukai.
– Jūsų legenda visu tuo nesibaigia... Jūsų klubo nariai matomi ir Kovo 11-osios eitynėse, kuriose lydite nacionalistus. Kalbama, kad remiate ir „skinhead‘us“. Kaip tai pakomentuotumėte?
– Atsakyčiau klausimu į klausimą – o nuo ko prasidėjo Kovo 11-osios eitynės?
Mūsų klubas nuo 2000 m. organizuoja koncertą „Tėvynei“, ir į šitą koncertą, vykusį ant Tauro kalno, vieną kartą atėjo lietuviai patriotai. Vėliau į jį pradėjo eiti centralizuotai. Tad pati eisenos pradžia ir buvo, kai žmonės ėjo į koncertą. Dabar tai politizavosi, bet tai irgi nėra blogai.
Tad ar reikėtų dar daugiau komentarų, jeigu tai ir organizuojame? Būna, ir patys dalyvaujame eisenoje, ir porą metų motociklais važiavome. Šįmet koncertas vėl vyks, nors jam yra labai daug alternatyvų, su kuriomis nekonkuruojame.
– O kaip į visą jūsų veiklą reaguoja šeima? Matau ant rankų 4 vaikų vardų tatuiruotes...
– Esu labai dėkingas savo žmonai, kuri viską supranta ir jau daug metų taikstosi su mano gyvenimo būdu. Nors praktiškai ir neturi kito pasirinkimo. Negalėtų būti šeimos, jeigu nebūtų darnos, todėl yra visapusiškas palaikymas – visuomet esu išlydimas į keliones ir laukiamas grįžtant. Keliauju ir su žmona, ir su vaikais. Vaikų, tiesa, jau dabar „neina“ iš priekabos iškrapštyti.
– O ar žmona vairuoja motociklą?
– Nevairuoja, nes jos įsitikinimu, tai yra vyrų reikalas ir moteris turi tik papuošti vyrų kompaniją.
