Pakartojo beveik 60 m. istoriją
Kelionę pradėjusi 2005 m. Olandijoje, tyliame gimtajame miestelyje, M.Ossevoort užsibrėžė tikslą pasiekti piečiausią Afrikos tašką. Iššūkius mėgstanti olandė traktoriumi apkeliavo 22 šalis Europoje ir Afrikoje. Keliaudama ji vykdė „Tractor Girl“ projektą, kuriuo norėjo sukurti tikrą (tikro gyvenimo) nuotykių istoriją apie svajonių turėjimą ir realų jų įgyvendinimą.
„Buvau tik baigusi mokslus. Neturėjau šeimos. Jei nepadarysi dabar, nepadarysi niekad. Tai – tavo gyvenimo iššūkis“, – sau pasakė Manon.
2014 m. gruodžio 9 d., praėjus 9 metams nuo projekto pradžios, nuotykių ieškotoja Manon traktoriumi pasiekė geografinį Pietų ašigalį.
Po ketverių metų buvusi aktorė pasiekė Keiptauną Pietų Afrikos Respublikoje. Tačiau jau tada ji buvo apsisprendusi tęsti kelionę ir pasiekti Pietų ašigalį bei tokiu būdu pakartoti garsiąją 1958 m. sero Edmundo Hillary, kuris taip pat įkopė į Everestą, ekspediciją. Tad „ANTARCTICA 2“ kelias yra beveik 60-ies metų istorijos tęsinys.
Deja, M.Ossevoort viltys kuriam laikui sudužo: po ketverius metus trukusios kelionės į Afrikos pietus, ji pavėlavo į iš Keiptauno į Antarktidą plaukusį laivą, o tai reiškė ketverių metų pertrauką. Vis dėlto šiai užsispyrusiai moteriai pavyko rasti naujų rėmėjų, todėl ji sugrįžo, kupina dar didesnio ryžto.
2014 m. gruodžio 9 d., praėjus 9 metams nuo projekto pradžios, nuotykių ieškotoja Manon, dar žinoma kaip „Traktoriaus mergina“, šia transporto priemone pasiekė geografinį Pietų ašigalį. Iš viso ji įveikė daugiau nei 38 tūkst. kilometrų: kirto Europą, Afriką ir speiguotus Antarktidos ledynus.
„Tai išties jaudinama – esu labai laiminga“, – M.Ossevoort sakė naujienų agentūrai AFP, paskambinusi palydovinio ryšio telefonu tuojau po to, kai pasiekė Pietų ašigalį ir įgyvendino dešimtmetį brandintą svajonę.
Su traktoriumi – daugiau nuotykių
Paklausta, kodėl pasirinko keliauti lėtu traktoriumi, M.Ossevoort pabrėžė, jog yra kilusi iš kaimiškų vietovių, tad ši transporto priemonė jai – nesvetima.
„Važiuojant traktoriumi daugiau pamatai. Juk jis juda 5–20 km/val. greičiu. O ir važiuoti su juo gali visur. Viską įveikti. Štai dykumoje gelbėjau ne vieną įklimpusį autobusą“, – nuotykius ėmė pasakoti olandė.
Rodydama dykumos nuotraukas ji juokavo, kad visi pakeliui sutikti afrikiečių traktoriukai, net ir patys seniausi, buvo greitesni už jos galingą traktorių.
Paklausta, kaip ją sutiko konservatyvių Afrikos šalių gyventojai, Manon patikino, jog dvejopai: vyrai – entuziastingai, moterys – santūriai. Jos stovėdavo oriai, žiūrėdavo į teigiamai pamišusią vairuotoją ir pripažindavo sau bei kitiems: tokį nuotykį gali sukurpti tik dailiosios lyties atstovė, nes tam reikia daug kantrybės, o vyrai jos neturi.
„99 proc. sutiktų žmonių buvo malonūs“, – reziumavo Manon.
Sunkiausiomis minutėmis ji vis sutikdavo įkvėpusių ją žmonių, o patirti nuotykiai neleisdavo ilgai liūdėti. Štai Tanzanijoje M.Ossevoort sužinojo apie žiurkes, kurių pareiga – aptikti minas. Teko jai į gimdymą pavėžėti ir pakelėje sutiktą nėščią afrikietę. Artimiausia ligoninė pasirodė besanti už 70 km.
Policininkai Afrikoje dažniausiai rodydavo specialius taikos ženklus ir praleisdavo ją su traktoriumi visur. Tačiau labiausiai olandei įsiminė kelionė per užšalusį vandenyną bei Antarktidos žemyną.
Pietų ašigalyje nulipdė senį besmegenį
„Jausmas išties magiškas – pasiekti, kad tai įvyktų, ir atvykti čia!“ – Pietų ašigalyje džiaugėsi keliautoja.
Važiuodama smarkiai raižytu Antarktidos ledyno paviršiumi vidutiniu 10 km per valandą greičiu olandė jautėsi „tarsi jodama rodeo rungtynėse“.
16 dienų trukusi 2,5 tūkst. kilometrų kelionė per didžiausią pasaulyje vientisą ledo masę nuo Rusijos Novolazarevskajos bazės iki ašigalio buvo sunki. Važiuodama dideliu raudonu traktoriumi „Massey-Ferguson“ smarkiai raižytu Antarktidos ledyno paviršiumi vidutiniu 10 km per valandą greičiu olandė jautėsi „tarsi jodama rodeo rungtynėse“.
M.Ossevoort sakė, kad blogiausia kelionės dalis, kai „vairavau ištisas valandas ir negalėjau važiuoti didesniu negu 0,5–5 kilometrų per valandą greičiu“.
„Tačiau labiausiai nerimavau, kad ekspedicija gali įstrigti, jeigu sąlygos bent truputėlį pablogėtų“, – pripažino ji.
Keliaudama M.Ossevoort surinko tūkstančius popieriaus lapelių su Europoje ir Afrikoje sutiktų žmonių svajonėmis, norais ir žinutėmis. Keliautoja sudėjo šiuos lapelius į senį besmegenį, kurį nulipdė pasiekusi piečiausią planetos tašką. Devynerius metus trukusi 38 tūkst. kilometrų kelionė finišavo.
„Manau, tai geriausias nuotykis traktoriumi, kokį tik įmanoma sugalvoti“, – teigė nutrūktgalviškoji olandė.
Apsilankė Lietuvoje
Žemės ūkio technikos kompanijos „East West Agro“ (EWA) šventėje Kaune vasario 23 d. dalyvavusi M.Ossevoort teigė, jog vairuoti traktorių išmoko greitai.
„Mano kaime vyrai moterims to daryti neleido. Tad besiruošdama ekspedicijai, mokytis pradėjau nuo nulio. Tai buvo įgūdžių reikalaujantis iššūkis. Nes kai įstringi sniege, besisukdami vietoje ratai suplūkia jį į vandenį, o vanduo žemoje temperatūroje greitai virsta į ledą. Tuomet tu bandai išvažiuoti iš itin slidžios duobės“, – prisipažino M.Ossevoort.
Dykumoje svilino 50 laipsnių karštis, o važiuojant ledu buvo beprotiškai šalta. Temperatūra siekė 59,2 laipsnio žemiau nulio.
Stovėdama bei pozuodama fotografams prie „MF 5600 Antarctica“ – to paties traktoriaus, kuriuo ryžtinga moteris pasiekė rekordą, – Manon ėmė pasakoti tai, ką jai teko iškęsti.
„Sudane svilino 50 laipsnių karštis, o važiuojant ledu buvo beprotiškai šalta. Temperatūra siekė 59,2 laipsnio žemiau nulio. Gavau puikų patarimą – pakaitinti sniegą. Tuomet apie traktorių apibėgdavau septynis ratus, lįsdavau į miegmaišį ir šildydavausi karšto vandens buteliu. Karšti garai taip pat leido bent kiek išsimiegoti. Buvo sustreikavusi ir traktoriaus sistema“, – teigė ji.
Paklausta, ar sulaukė pagalbos prie vairo, moteris prisipažino didžiąją laiko dalį vairavusi pati. Kartais tekdavo keliauti net po 22 val. be sustojimo. Ją visur sekė filmuojanti bei fotografuojanti komanda – dvi mašinos.
Priglaudė „pakeleivių“
Kompaniją kelionės metu Manon palaikė ir keturkojai. Pirmąjį, pamestinuką, ji įsitaisė prie Kosovo sienos. Muitininkai kurį laiką jį maitino, o susipažinę su Manon, pasiūlė jai kompanioną. Taip šuo ir atsirado traktoriaus kabinoje.
„Pavadinau jį Kosovu. Keliavome kartu 2,5 m., kol Tanzanijoje susirgo Miego liga, kurią sukelia musės Cėcė įkandimas. Nežinau, kaip pati neužsikrėčiau. Turėjau jį ten palaidoti. Tačiau tuomet atsirado pamestinukė Biba. Ji Afrikoje net susilaukė vaikų“, – teigė Manon.
Pačiai jai didesnių ligų išvengti pavyko. Tiesa, maliarija nuotykių ieškotoja vis dėlto sirgo.
„Norėjau padėti sergantiems Afrikos žmonėms, tačiau tuo metu turėjau tik 1000 eurų. Galvojau, kokia iš manęs padėjėja. Ką galima išgydyti už tokius pinigus. Tačiau vėliau sužinojau, kad vaistai vienam pacientui atsieis tik 3 eurus su centais. Jie mane ramino: „Manon, ar įsivaizduoji, kiek žmonių išgelbėjai?“ – teigė ji.
„Jie ėmė groti karo būgnais“
Paklausta, koks buvo pats baisiausias kelionės momentas, moteris patikino, kad tik iš pradžių jis buvo baisus. O vėliau virto juokingu.
Prasidėjo puolančio priešo gąsdinimo ritualai. Jie visą naktį mušė būgnus. Bijojo manęs, o aš bijojau jų.
„Buvau vidury Zimbabvės. Tuo metu vyko rinkimai, tad netrūko smurto. Buvo neramūs laikai. Įsikūriau stovyklą miegui. Miegodavau gamtoje. Galvojau, kad esu viena. Ir tik vėliau suvokiau, jog esu šalia mažos kaimo bendruomenės. Išgirdau garsus. O jie pastebėjo mane.
Prasidėjo puolančio priešo gąsdinimo ritualai. Jie visą naktį mušė būgnus. Bijojo manęs, o aš bijojau jų. Nueiti ir susipažinti negalėjau, nes man, kaip moteriai, to negalima buvo daryti. Todėl teko išlaukti visą naktį. Neišsimiegojau. Karo muzikos ritmai vis garsėjo. Bijojau, kad jie puls“, – pasakojo Manon.
Tačiau ryte baimės išsisklaidė. Genties žmonės suvokė, jog tai tėra moteris su traktoriumi. Jie prisipažino iš pradžių galvoję, kad Manon – vaiduoklis. Vėliau – kad ji baltoji žemvaldė, atėjusi atimti iš jų žemę. Viskas užsibaigė bendrais pietumis.
O ar keliaujant Afrika neįvyko keistų nutikimų su gyvūnais?
„O taip, keletas dramblių buvo itin aršūs. Didžioji dalis jų traktorių laikė didžiuliu gentainiu, bet buvo ir tokių, kurie bandė ginti savo teritoriją“, – nusijuokė olandė.
Tačiau didžiausias priešas, anot jos, yra iš pažiūros nebaisūs ir nekalti vabzdžiai bei kirmėlės.
Traktoriaus vertė neįkainojama
Pirmuosius ketverius ekspedicijos metus Manon neturėjo jokių rėmėjų. Keliavo iš idėjos. Pardavinėjo marškinėlius, kurių kiekvienas kainavo po 5 eurus. Iš pagalbininkų sulaukdavo tik patarimų.
„Įrodžiau sau ir kitiems, kad su kūrybingu mąstymu gali žengti toliau“, – pabrėžė energija alsuojanti moteris.
Po ketverius metus trukusios pertraukos projekte, ji netikėtai atrado žmonių, kurie sutiko pagelbėti finansiškai.
Ūkininkams surengtoje šventėje Kaune antradienį dalyvavo ir „Massey Ferguson“ rinkodaros ir viešųjų ryšių skyriaus direktorius škotas Scott Campbell. Paklaustas, kiek kainavo „Tractor girl“ projektas, vyras patikino, kad investicijos jiems nebuvo svarbus akcentas.
Olandės traktorius buvo paruoštas specialiai ekspedicijai. Su tokiu ūkininkai nesivažinėja.
„Mums svarbiausia buvo, ar galime tai padaryti, ar ne. Ar galime priimti iššūkį. Tai nebuvo išlaidų klausimas“, – tikino S.Campbell.
Pasiteiravus, kokia yra M.Ossevoort vairuoto traktoriaus vertė, jis tiksliai atsakyti negalėjo.
„Nemodifikuotas galėtų kainuoti apie 50 tūkst. eurų. Tačiau mes jį paruošėme specialiai ekspedicijai. Su tokiu ūkininkai nesivažinėja. Kokia šio traktoriaus vertė dabar? Manau, jis neįkainojamas“, – patikino vyras.
S.Campbell teigimu, Manon traktorius buvo modifikuotas, kad galėtų važiuoti 50 laipsnių šaltyje bei 3000 metrų aukštyje virš jūros lygio. Buvo paruoštos ir specialios padangos, patogi sėdynė bei talpus – beveik 500 litrų – bakas.
Išleis knygą bei kurs filmą
Toks nenustygstantis vietoje žmogus kaip Manon, turėtų jau galvoti apie naują iššūkį. Paklausta, kokios mintys sukasi šiuo metu, ji patikino, turinti dar vieną idėją, tačiau apie ją dar nenorinti kalbėti. Per anksti.
„Baigusi ekspediciją metus skraidžiau po įvairias šalis, dalinausi įspūdžiais. Dabar laikas įamžinti nuotykį knygoje. Turiu vyrą, mažą mergytę, tad persikėlėme į nedidelį namuką, kuriame galiu atsiduoti kūrybai“, – tikino ji.
Olandė planuoja parašyti knygą vaikams ir prodiusuoti filmą apie savo kelionę. Per ketverius kelionės metus susukta apie 400 val. filmuotos medžiagos.
Paprašyta apibūdinta savo kelionę trimis žodžiais, olandė ištarė: „Believe in it“ („Tikėk tuo“).
„Žinote, pati geriausia akimirka buvo tuomet, kai pasiekiau Pietų ašigalį. Tuomet mintyse tarsi prabėgo filmas, sukurtas iš kadrų, ką man teko patirti. Buvo nuostabu. Noriu visa tai įamžinti. O tuomet galvosiu apie naują iššūkį. Tiesa, planuoju šalia namų įkurti „maisto mišką“. Girdėjote ką nors apie tai? Tai įvairiausios uogos, medžiai, krūmai vienoje vietoje. Vyksta simbiozė tarp jų, tad daug rūpintis nereikia“, – atskleidė Manon.
Paprašyta apibūdinta savo kelionę trimis žodžiais, M.Ossevoort ištarė: „Believe in it“ („Tikėk tuo“).
„Svarbiausia buvo suprasti, kad nieko nėra neįmanomo. Jei turi ryžto – gali viską“, – tarstelėjo švytinčiomis akimis moteris.
