„Moskvičius 412“
„Maskaradas“ yra geriausiai žinomas dėl tekančių skysčių ir nesupratimo, kas yra patikimas automobilis. Jis buvo kuriamas 1967–2001 metais ir turėjo daugybę „feisliftų“, tačiau esmė nekito – daugiau nei dvidešimt metų prabuvęs už geležinės uždangos, jis menkai tepatobulėjo.
Pirmieji modeliai svėrė 1 045 kg ir turėjo 4 cilindrų 1,5 l darbinio tūrio variklius. Kadangi jie nebuvo patikimumo etalonai, daugeliui šių automobilių savininkų bagažinėje numestas įrankių komplektas buvo būtinas atributas kur nors važiuojant. Dažnas „Moskvič“ savininkas vežiojosi ir atsarginių dalių, pavyzdžiui, žvakių.
GAZ 24 „Volga“
„Volga“ buvo prabangiausia transporto priemonė, kurią galėjai sutikti Sovietų Sąjungos keliuose iki pat jos subyrėjimo dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje. Gamintas nuo 1970-ųjų iki 1985-ųjų, GAZ 24 buvo prieinamas tik išskirtinai režimui lojaliems žmonėms – turėti „Volgą“ buvo prestižas. Šie automobiliai nebuvo prieinami didžiajai daliai piliečių, kuriems GAZ-24 liko svajonių automobiliu.
Po automobilio kapotu, pagal jo konceptą, turėjo būti 3 litrų darbinio tūrio V6 variklis, išvystantis 120 AG, tačiau realybėje nutiko kiek kitaip: „Volga“ gavo 2,5 litro keturių cilindrų variklį, išvystantį 95 AG. Ypač retas egzempliorius, pavadintas GAZ 24-24, turėjo 5,5 l V8 – tikrą sovietinį „big block“.
VAZ 2101
„Žiguliai“ – pats populiariausias automobilis Sovietų Sąjungoje. Būtent šis modelis buvo gaminamas nuo 1970-ų iki 1988-ųjų ir buvo tipinė itališko „Fiat 124“ kopija. Tik pritaikyta Rytų Europos gyventojų poreikiams.
Šie „Žiguliai“ turėjo 1,2 ir 1,3 l darbinio tūrio variklius, kurie išvystė atitinkamai 63 ir 68 AG.
VAZ turėjo didelę prošvaisą, siauras padangas ir padorų sukimo momentą prie žemų sūkių, tad buvo populiarus automobilis tiek mieste, tiek kaime, kur tekdavo važiuoti itin prastais keliais.
Kaip ir kiti to laikotarpio rusiški automobiliai, taip ir šis nepasižymėjo patvarumu, tačiau jo remontas nebuvo sudėtingas – dėl naujovių nebuvimo ir elementarių techninių sprendimų gausos „Žigulius“ prižiūrėti galėdavo kiekvienas vairuotojas.
„Ural 4320“
Visais šešiais ratais varomas sunkvežimis buvo skirtas Rusijos armijai. 1976-aisiais pradėtas gaminti sunkvežimis pro gamyklos vartus rieda iki šiol – jis yra patikimas, o dėl senų technologijų ir nebrangus.
Sunkvežimis skirtas važiuoti visiška bekele ir ne viename bandyme jau įrodė, kad tą daryti gali. Jis gali pervežti 27 žmones, būti radijo ryšio stotele ar raketų paleidimo vieta. Žmonėms, kurie nusipirko šiuos armijoje naudotus sunkvežimius, jie atlieka ir miškovežių, ir sunkių daiktų transportavimo funkcijas.
„Ural“ buvo kuriamas su dviem dyzeliniais varikliais: V6 išvystė 180, o V8 – 240 AG. „Ural“ gali pavežti 5 tonas ir tempti 11,5 tonų svorio priekabą.
„Lada Niva“
Kaip ir prieš tai minėtas „Ural“, geriausiai žinomas rusiškas visureigis „Lada Niva“ vis dar yra gaminamas – jo gamyba nepertraukiama nuo pat 1977-ųjų.
Tai yra bene vienintelis „Lada“ automobilis, kurį įmonė bandė „prastumti“ į Vakarus – jis buvo parduodamas ne tik iš Sovietų Sąjungos išsivadavusiose valstybėse, bet ir Islandijoje, Austrijoje, Urugvajuje bei Didžiojoje Britanijoje. Kad skambėtų įdomiau, kitose valstybėse „Niva“ buvo vadinama „Sport“, „Taiga“, „Diva“ ar „Cossack“.
Visureigis garantavo tai, ko reikia kiekvienam į bekelę išsiruošusiam vairuotojui: nepertraukiamą keturių varančių ratų režimą, tris diferencialus, 4 ar 5 laipsnių mechanines pavarų dėžes su palėtinimo funkcija ir nepriklausomą priekinę pakabą. Jau nuo gamybos pradžios „Niva“ užsitarnavo labai patikimo ir pravažumu pasigirti galinčio automobilio vardą. Tai išbandė ir kelios britų TV laidos, kurių vedėjai liko nustebę, jog toks pigus automobilis gali įveikti bekelės kliūtis.
„Lada Niva“ buvo komplektuojamas su 1,6 l benzininiu keturių cilindrų varikliu, išvystančiu 72 AG ir 126 Nm. Kai kuriose rinkose į visureigį buvo montuojami 1,7 bei 1,9 l dyzeliniai varikliai. Įdomu, kad benzininio variklio degalų sąnaudos net ir šiandien neatrodo milžiniškos – 8,25 l/100 km.
