Toks įvertinimas nėra atsitiktinumas. Pastaruosius keletą metų Vilniuje daug dėmesio skiriama ne tik dviračių takų atnaujinimui, naujų įrengimui ir sujungimui į bendrą tinklą. Ne vienas eismo sprendimas, toks, kaip, pavyzdžiui, kilpinis eismas Senamiestyje, iš esmės keičia požiūrį į judėjimą dviratėmis transporto priemonėmis.
Net ir plika akimi matyti, kad Vilniuje padaugėjo dviratininkų. Minančių į darbą, po darbo namo, besitreniruojančių ar tiesiog vėdinančių galvą ir bemankštinančių kojas po ilgos dienos. Turbūt svarbiausia priežastis, dėl ko norisi sėsti ant dviračio ir lėkti laukais ar bent dviračių takais mieste – ne ekologija. Vis dėlto net ir tyrimai rodo, jog dviratis – viena geriausių priemonių, atkemšančių ne tik smegenis, bet ir miestą.
Ar Vilnius pagaliau tampa dviratininkams draugišku miestu, kuriame patogu šia ekologiška transporto priemone ne tik pramogauti, sportuoti, bet ir keliauti į darbą? Kiek prie to prisideda kasmet ilgėjantis miesto dviračių takų skaičius ir gerėjanti jo kokybė bei kiti, atrodytų, net mažai susiję sprendimai? Apie tai pasakoja SĮ „Susisiekimo paslaugos“ Tvaraus susisiekimo skyriaus vadovas Antonas Nikitinas.
Dviračiu keliauja ir į darbą, ir į svečius
A.Nikitinas savo gyvenimo be dviračio jau neįsivaizduoja. Pasak jo, didesnę gyvenimo dalį dviratis buvo tik laisvalaikio priemonė, o jau beveik dešimtmetį – ir puikus susisiekimo būdas.
„Susisiekimui pirmiausia pradėjau važinėti oranžiniais dviračiais, o pamatęs, kad atstumai dviračiu ne taip sunkiai, kaip atrodo, įveikiami, įsigijau ir savo“, – pasakojo vilnietis.
Keliavimas dviračiu po miestą dabar jam yra kasdienybė, todėl vardinti tokios transporto priemonės privalumus jis galėtų ilgai. Tačiau svarbiausi, anot pašnekovo: kad tai ne tik būdas judėti, pasikelti nuotaiką ir prasivalyti mintis, bet ir galimybė visada žinoti kelionės trukmę, nepriklausyti nuo eismo „netikėtumų“ (kamščių, viešojo transporto tvarkaraščių pasikeitimų, automobilio stovėjimo vietos paieškų).
Visada žinai kelionės trukmę ir nepriklausai nuo kamščių, autobuso tvarkaraščių pasikeitimų, automobilio stovėjimo vietos paieškų.
„Na, ir žinoma, kaina – dviračiui skiriamas biudžetas tikrai nedidelis. Sąmoningai nepirkau brangaus dviračio, todėl jo priežiūros kaštai maži“, – pasakojo A.Nikitinas.
Pašnekovas juokavo, kad jam lengva važinėti dviračiu į darbą, nes jis – arti nuo namų.
„Taip jau išėjo, kad gyvenu arti ir darbą atvažiuoju gana greitai: mano kelionė trunka apie 10 minučių, bet ir keliaudamas į tolimesnį įmonės biurą renkuosi dviratį – tuomet užtrunku apie 20 min. Dviračiu važiuoju ir į svečius. Kelionė aplankyti mamos trunka maždaug 40 minučių“, – vieną iš svarbiausių dalykų paminėjo A.Nikitinas. Nepriklausomai nuo to, kas darosi mieste, kiekvieną kartą kelionės trukmė skiriasi vos keliomis minutėmis.
Daugelį nebandžiusių gąsdina prasti orai. Pašnekovas tikino, kad požiūris pasikeičia pradėjus reguliariai po miestą važinėti dviračiu. „Žiemą puikiai keliaujasi, nes nelabai tų žiemų bebūna. Lietus irgi nebaisus – tereikia įsigyti striukę, kuri neperšlaps“, – kalbėjo A.Nikitinas.
Atstumai mažesni, nei įsivaizduojame
Anot jo, daugelis pradedančių važinėti dviračiais po Vilnių daro panašią klaidą – atstumą nuo taško A iki B taip pat kelionės trukmę „matuoja“ pagal ėjimą pėsčiomis arba važiavimą viešuoju transportu. Todėl, kai dviračiu tą patį atstumą įveikia gerokai greičiau, dažnai nustemba.
„Nors jau keletą metų bene dvi iš trijų kelionių po Vilnių atlieku dviračiu, vis dar kartais nusistebiu, kaip netoli kai kurios miesto erdvės yra. Esu ne kartą gerokai per anksti atvykęs pas draugus į šventę, nes neįsivaizdavau, kaip arti yra kelionės tikslas: atstumą „nuspėti“ bandžiau pagal galimą kelionės trukmę viešuoju transportu ar pėsčiomis. Priėjau prie išvados, kad kai kurios miesto vietos toliau atrodo tik psichologiškai, o mindamas dviratį atvažiuoti dažnai neužtrunki net 15 minučių“, – pasakojo vilnietis.
Vis dar kartais nusistebiu, kaip netoli kai kurios miesto erdvės yra.
Anot jo, pradėjus nuolat važinėti dviračiu miesto centras tarsi priartėja prie miegamųjų rajonų – Justiniškių, Pilaitės ir kt.
„Kartais gali pasirodyti, kad gyvenamieji rajonai yra toli miesto centro. Daliai žmonių tas atstumas asocijuojasi su laiku, praleistu spūstyse, kelionėmis viešuoju transportu, kurios irgi turi savo didelių privalumų. Visgi dažnam vilniečiui kelionė į darbą, tikėtina, bus panašios trukmės ir važiuojant dviračiu dėl dviejų priežasčių: pirmiausia – kad nemaža dalis darbo vietų yra miesto centrinėje dalyje, taigi, nuokalnėje. Į darbą jie, galima sakyti, nuskris su vėjeliu, net nesuprakaitavę. Kita priežastis, kurią jau minėjau, yra ta, kad kelionės dviračiu trukmė nepriklausys nuo nieko. Taip, kelionė automobiliu gali būti kiek greitesnė, bet dažniausiai tai nėra esminis laiko skirtumas. Visgi dviračiu miestas patiriamas kitaip, darbo dienos pradžia tampa energinga ir žvali“, – išbandyti keliavimą į darbą ar studijas dviračiu ragino vilnietis.
„Pagaliau iš savo rajono dviračiu patogiai pasiekiu centrą“
Dar vienas vilnietis, kuris savo gyvenimo jau neįsivaizduoja be dviračio, – Avitalis Maizėlis. Jis dviračiu nuolat važinėja jau 15 metų. Pomėgis virto verslu – A.Maizėlis yra įkūręs įmonę, organizuojančią įvairias pramogas dviračiais. Kaip 15min sakė dviratininkas, į darbą dviračiu jis važiuoja ne kasdien, bet maždaug porą dienų per savaitę. Tačiau dar keletą kartų po miestą esančiais dviračių takais keliauja su klientais – jo įkurta įmonė organizuoja įvairius pažintinius turus ir treniruotes kalnų dviračiais.
Pasak jo, per pastaruosius porą metų, ypač šiemet, Vilniuje atsirado labai daug naujų dviračių takų. „Pagrindinis skirtumas tarp to, kas buvo, ir yra dabar – dviračių takų kokybė. Ji gerokai aukštesnė. Takų danga patvari, visur dviračių takas pažymėtas ryškiai raudona spalva, ji labai gerai matoma, kas iš tikro labai svarbu ne tik dviratininkams, bet ir pėstiesiems. Dabar jie labiau atpažįsta, kur yra dviračių takas, ir dėl to mažiau jais vaikšto“, – savo nuomone pasidalino dviratininkas.
Nemažiau svarbus dalykas, kurį išskyrė A.Maizėlis, yra tai, jog dviračių takai pagaliau sujungė miegamuosius rajonus ir miesto centrą.
„Anksčiau dviratininkai nuolatos kritikavo savivaldybę, kad nėra bendros sistemos ir atnaujinami dviračių takai nėra sujungti į vieną tinklą. Dabar situacija keičiasi. Tarkime, jau galima iš Lazdynų arba Pilaitės dviračiu takais atvažiuoti iki miesto centro. Aš pats gyvenu Santariškėse, tai jau galiu sakyti, kad dviračių takais patogiai galiu atvažiuoti į miesto centrą“, – sakė pašnekovas ir pridūrė, kad toks pokytis – akivaizdžiausias įrodymas, jog miestas tampa vis draugiškesnis dviratininkams.
Aš pats gyvenu Santariškėse, tai jau galiu sakyti, kad dviračių takais patogiai galiu atvažiuoti į miesto centrą.
Kalbėdamas apie Vilniaus vietas, kuriose važinėti dviračiu dar nėra patogu, A.Maizėlis išskyrė Naujamiestį. „Tenka organizuoti dviračių ekskursijas vilniečiams, todėl pastebiu, kad, pavyzdžiui, Naujamiestyje dviračių takų beveik nėra. Vienas pagrindinis yra Naugarduko gatvėje. Bet to nepakanka, nes Naujamiestis – rajonas, kuris labai sparčiai vystosi. Ten apsigyvena daug naujakurių. Jiems ypač aktualūs ne tik dviračių takai, bet ir šaligatviai, visa infrastruktūra“, – sakė pašnekovas.
Ne tik sutvarkyti dviračių takai
Kad Vilnius taptų patogus dviratininkams, ne tik tvarkomi ir tiesiami dviračių takai. Ne mažiau svarbūs ir iš pirmo žvilgsnio su tuo nesusiję sprendimai. Viena iš tokių netiesioginių priemonių yra ramaus eismo gatvės.
Pasak A.Nikitino, tokių gatvių principą vilniečiai ir sostinės svečiai ateityje savo kailiu pajus vis dažniau – planuojama, kad Vilniuje per artimiausius metus atsiras ne viena ramaus eismo gatvė. Pirmasis pavyzdys – I.Šimulionio gatvė.
Anot A.Nikitino, mieste yra kelių rūšių gatvės: pavyzdžiui, miesto arterijos – gatvės, kuriomis judama greičiau. Jomis paprastai vyksta daug automobilių, viešasis transportas. Kitos gatvės skirtos privažiuoti prie namų, pasiekti kelionės tikslą. Daugiausia tai gatvės, kurios yra arčiausiai gyvenamųjų namų ar kelionės tikslo. Būtent jas ir siekiama padaryti ramesnėmis. „Raminimas“ čia pirmiausia reiškia saugumą: lėtesnį eismą per tokią infrastruktūrą, kad greitai važiuoti automobiliu nesinorėtų.
Tyrimai rodo, jog tokios gatvės yra ne tik saugesnės (nes vairuotojai gali geriau pastebėti kitus eismo dalyvius, o nelaimės atveju pasekmės būtų nesunkios), bet ir tylesnės, skatinančios jose būti ilgiau, leisti laiką (vaikščioti, atsisėsti lauko kavinėje). Taigi, jos ir gyvybingesnės, labiau priklauso bendruomenei.
„Raminimas“ pirmiausia reiškia saugumą: lėtesnį eismą per tokią infrastruktūrą, kad greitai važiuoti automobiliu tiesiog nesinorėtų.
„Be abejo, ramaus eismo gatvėse galima saugiau važiuoti dviračiu. Tokiose gatvėse atskirų dviračių takų tiesti neketiname, nes jose dviratininkai tai gali daryti saugiai tiesiog gatvėje“, – pasakojo A.Nikitinas.
Toks eismo organizavimo modelis nėra naujiena daugelyje pasaulio miestų – Londone, Amsterdame, Barselonoje ir Brėmene. Vilniuje jį taikyti skatina bendra logika ir noras, kad miestas būtų patrauklus visiems eismo dalyviams, kad čia gerėtų gyvenimo kokybė ir būtų pasiektas balansas tarp skirtingų keliavimo būdų.
Per artimiausius trejus metus Vilniuje planuojamas tikras dviračių renesansas. Iki 2023 m. siekiama sujungti pagrindinių dviračių takų tinklą ir jo dalis – jau minėtas ramaus eismo gatves. Mieste vis dažniau išvysite raudonus ir lygius dviračių takus, kuriais patogiai ir greitai galėsite nuriedėti iš bet kurio gyvenamojo rajono į kitą arba miesto centrą ir Senamiestį. Planuojama, kad kasmet bus nutiesiama ir atnaujinama apie 15–20 km dviračių takų, trūkstamų jungčių patogesnėms kelionėms.
„Per pastaruosius 4 metus nutiesta ir atnaujinta 50 km takų, kuriais kasdien važiuoja vilniečiai. Atkreipkite dėmesį – bet kuriuo metu mieste tikrai pamatysite žmogų, minantį dviratį“, – sakė A.Nikitinas.
Anot jo, nemažą dalį vilniečių kelionės dviračiu jau šiandien vyksta raudonos asfalto dangos dviračių taku.
„Svarbiausia turėti dar šiek tiek kantrybės, kol norimas maršrutas susijungs ir taps dar patogesnis“, – sakė dviračiu nuolat važinėjantis ir šią sritį savivaldoje kuruojantis pašnekovas.
Atkreipkite dėmesį – bet kuriuo metu mieste tikrai pamatysite žmogų, minantį dviratį
Tiek dviratininkams, tiek kitiems eismo dalyviams jis patarė stengtis suprasti vieni kitų poreikius. „Geriausias patarimas – visada užmegzti akių kontaktą. Tuomet galima per akimirką sutarti bet kurioje eismo situacijoje“, – sakė pašnekovas.
Dar neišbandžiusiems keliavimo po Vilnių dviračiu jis patarė tai padaryti tiesiog šiandien. „Per karantiną nemaža dalis žmonių išsitraukė dviratį ir, neabejoju, kad kai kurias keliones tikrai tęs tik dviračiu“, – sakė A.Nikitinas.
Liepos viduryje Vilnius pristatė visus judumo būdus sostinėje suvienijantį ženklą – JUDU. Jis skirtingas judumo paslaugas sostinėje palaipsniui sujungs „po vienu skėčiu“. JUDU šūkis „Po miestą paprastai“ nurodo filosofiją ir paskirtį vilniečiams – suvienyti ir patogesnėmis daryti visas esamas ir būsimas judumo sritis: viešąjį transportą, automobilių eismą, keliones dviračiais, paspirtukais ir kitus judumo būdus, kurie gims mieste.
Detaliau su Darnaus judumo mieste planu ir JUDU susipažinkite: www.judu.lt/vilnius, o kaip miestas juda ir judės darniau, sužinokite elektroniniame leidinyje.
Parengta pagal „Susisiekimo paslaugos“ užsakymą. Turinys apmokėtas.