Moteris vienu metu gerai gali daryti daug darbų, tačiau ši taisyklė tikrai negalioja pirmosioms vairavimo pamokoms. Suprasti, kaip valdyti automobilį, netrunka, tačiau vienu metu spausti sankabą, perjungti pavarą, rodyti posūkį, dairytis į šonus ir į veidrodėlius yra labai sudėtinga.
Aišku, skamba juokingai, bet neabejoju, kad visi vairuotojai yra tą patyrę, o su nepatyrusiais noriu pasidalinti savo įspūdžiais, ką reiškia pirmą kartą išvažiuoti į kelią.
Labai svarbu yra geras instruktorius. Prieš man pradedant vairuoti, draugai dalijosi su manimi savo karčia patirtimi.
Iš Ievos instruktorius vis „pavogdavo“ laiko, sutrumpindamas pamoką 10–20 minučių. Iš Linos vis juokdavosi, sakydamas, „na, matriona, ir kur tu važiuoji“.
Giedrės instruktorius vis jos paklausdavo, ar jai labai tų teisių reikia, o Gintarės mokytojas, atitinkantis mano „seno gašlūno“ sąvoką, vis padėdavo jai paspausti pedalą, padėdamas ranką ant kojos.
O instruktorius buvo toks ramus, kad net trikdė – tai negi nemato, kad tuoj arba ratą pamesiu, arba į ką nors atsitrenksiu? Aišku, už tą ramybę esu dėkinga.
Man su instruktoriumi pasisekė – jis kantrus, daug žinantis, atsipalaidavęs. Gal net kiek per daug.
Štai ketvirtą vairavimo pamoką teko nuvažiuoti į Salininkus – jeigu galvojate, kad Kaunas duobėtas, tai nuvažiuokite į Salininkus ir pamatysite, kas tai yra duobės. Teko laviruoti tarp duobių, tuo pačiu metu žiūrint, kaip nenubraukti kokiai stovinčiai mašinai veidrodėlio.
O instruktorius buvo toks ramus, kad net trikdė – tai negi nemato, kad tuoj arba ratą pamesiu, arba į ką nors atsitrenksiu?
Aišku, už tą ramybę esu dėkinga. Net galvojant, ką turi daryti toliau, man trukdo ir kažkokie jo patarimai, neįsivaizduoju, ko pridaryčiau, jeigu jis pakeltų toną.
Bet progresas vyksta kiekvieną pirmųjų važiavimo kartų minutę, ir banali patarlė, kad niekas negimė mokėdamas, čia labai tinka.
Mechaninė pavarų dėžė – nieko baisaus. Automobilio dar neįvaldžiau, ir kas ten žino, ar mano vairuotojos karjera nepasibaigs dar neprasidėjusi, bet galiu pasakyti, kad ta mechaninė pavarų dėžė, kurios ypač bijo merginos, yra visiškai nebaisi.
Kuo lėčiau automobilis važiuoja, tuo sunkiau dirba jo variklis, taigi reikalinga žema pavara. Kuo greičiau jis važiuoja, tuo pavara turi būti aukštesnė. Pavarą padiktuoja ir greitis, ir automobilio variklio apsukų skaičius. Greitėdamas perjungi į vis aukštesnę pavarą, lėtėdamas – vis žemesnę.
Atrodo paprasta, bet, žinoma, prie vairo pirmą kartą sėdus pačiai, daryti tokius paprastus dalykus yra gana sudėtinga.
Dar nesu pratus žvilgčioti į veidrodėlį: perjungiant pavaras, nori pasižiūrėti, o su kokia gi važiuoji dabar; paspaudusi sankabą, pamirštu ją atleisti ir pan.
Bet progresas vyksta kiekvieną pirmųjų važiavimo kartų minutę, ir banali patarlė, kad niekas negimė mokėdamas, čia labai tinka. Todėl bijantiems net pažiūrėti į mechaninę pavarų dėžę vis tik siūlyčiau bent pabandyti pasimokyti. Automobilio vairavimas, kaip ir bet kokio kito dalyko mokymasis, man, pavyzdžiui, teikia džiaugsmą, ir, kai supranti, kas prie ko, tai visai nebebaisu.
Saugiausia – vairuotojo vietoje. Pirmą kartą išsigandusi išvažiuodama į miestą suprantu, kaip stipriai mane valdo instinktai. Priešpriešiais atvažiuojant automobiliui gūžiuosi ir patraukiu automobilį prie dešiniojo krašto. Dar centimetras kitas ir užvažiuočiau ant kelkraščio ar nubraukčiau dešinėje pastatytus automobilius.
Tačiau dešiniojo mašinos krašto saugoti mintis net nekyla, nes juk reikia saugoti kairįjį – ten, kur sėdžiu aš. Tikiuosi, kad ilgainiui nustosiu gūžtis ir tada ir mano bendrakeleiviams, ir automobiliui, kurį vairuoju, pavojus sumažės.
Kai baisu, norisi įsikibti. Kai sėdžiu stomatologijos klinikos kėdėje, stipriai, iki krumplių pamėlynavimo, suspaudžiu rankomis nosinę. Tada ne taip baisu.
Nuo pat vaikystės tai padeda kovoti su baime – kai, bijodama aukščio, kylu į 50 metrų aukštį amerikietiškais kalneliais, taip pat stipriai spaudžiu geležinius strypus.
Lygiai tą patį dariau ir pirmą kartą išvažiavusi į gatvę – taip tvirtai laikiausi įsitvėrusi vairo, kad net plaštakos šiek tiek aptirpo. Net ir suvokusi, kad automobilis, paleidus vairą, išsyk į griovį nenuvažiuos, vis tiek laikiausi įsitvėrusi. Ne norėdama išlaikyti automobilį, kiek įsitverti į jį pati. Ir tai padeda – baimė nuslūgsta, kvėpuoti tampa šiek tiek lengviau.
Dar labai svarbu nepažiūrėti į tas vairą gniaužiančias rankas ar kur kitur – kuo arčiau savęs žiūri, tuo automobilis atrodo didesnis, kliūtys tarytum yra arčiau ir, atrodo, jos praktiškai neįveikiamos.
Visiems gerai, kad ne viena kelyje važiuoju. Turbūt lengvai atspėtumėte, kas šiuo metu yra mylimiausias mano vyras.
