D.Diska sako žinantis priežastį, kodėl vis dar nepersėdame ant dviračių, papasakojo, kokioje srityje Vilnius seniai pralenkė Latvijos ir Estijos sostines, atskleidė, kada ir Lietuvoje viešasis transportas bus autonominis. ITS asociacijos įkūrėjui tenka apgailestauti, kad Vilniuje dar tebesvarstoma, ar nauji miesto autobusai bus varomi elektra, ar įprastu kuru. „Tai yra didelė tragedija, patikėkit“, – sako pašnekovas.
– Lietuvos transportas 2030-ais metais. Ką galėtumėte prognozuoti, kaip viskas tuo metu atrodys?
– Po 12 metų laukia dideli pasikeitimai. Manau, po penkerių metų sulauksime 5G ryšio, kuris išspręs vaizdo ir kitos informacijos perdavimo problemas realiu laiku. Informacija bus perduodama saugiai ir greitai, o tai smarkiai veiks autonominių automobilių atsiradimą. Nebus taip, kad visi važinėsime autonominiais automobiliais, tačiau jų gatvėse tikrai padaugės, atsiras poreikis naujai infrastruktūrai. Jau dabar kai kurių šalių keliuose yra atskiros juostos autonominiams automobiliams. Tai – Lietuvos ateitis.
– Papasakokite, kur šiandien miestuose galima pamatyti intelektines transporto sistemas?
– Tai apima viską, kur IT susieta su transportu. Vienas paprasčiausių pavyzdžių – automatinio numerių nuskaitymo įrenginiai aikštelėse prie
prekybos centrų. Policijos automobiliuose taip pat įdiegta įranga, galinti nuskaityti automobilių numerius. Taip pat automatiniai žemėlapiai automobiliuose. Tie patys greičio matuokliai. Atrodo, daugelis jų seni, aprūdiję, tačiau jie atlieka išmaniąsias funkcijas – jei viršijate greitį – būsite nufotografuotas, nuotraukos siunčiamos policijai. Policijoje yra specialios programos, apdorojančios tokias nuotraukas. Tuo metu pats pareigūnas įrašo tik baudos dydį ir dokumente pasirašo.
Dar vienas visiems gerai žinomas pavyzdys – parkavimo programėlė telefone. Tereikia nustatyti programėlę, ir jums nebereikia grynų pinigų. Visi šie įrenginiai skirti vartotojų gyvenimo palengvinimui.
Šviesoforų kameros. Jos skaičiuoja transporto srautus, lygina juos, pagal gaunamus duomenis iš karto automatiškai reguliuojami šviesoforai. Daugelis greičiausiai žino „žalias bangas“. Jos įsijungia automatiškai pagal tuo metu gatve judantį automobilių srautą.
– Ar Vilnius pagal skaitmeninę ir fizinę infrastruktūrą gali būti laikomas pažangiu miestu?
– Lyginant su kitų Baltijos šalių miestais, Vilnius vienareikšmiškai yra pažangiausias. Mes tikrai geriausi. Kitų Europos sostinių kontekste esame maždaug per vidurį. Jei palygintume Amsterdamo ir Vilniaus išmaniąją infrastruktūrą, be abejo, atsiliekame. Amsterdame yra įdiegta daug išmanių sprendimų, susijusių su laivais, su dviračiais taip pat. Vilnius, deja, tuo pasigirti negali.
– Kas lėmė tai, jog Vilnius tapo pažangiausiu Baltijos šalyse?
– Lėmė mūsų požiūris. Nemažai nuveikė Susisiekimo ministerija. Jos atstovai aktyviai dirbo bendradarbiaudami su Europos komisija. Buvo nemažai entuziastų, kurie siekė, kad išmaniosios sistemos būtų kuo sparčiau diegiamos. Per keletą pastarųjų metų pinigų sumos, skiriamos išmanių technologijų transporto infrastruktūros diegimui, padidėjo apie 10 kartų per metus.
Norint į miesto transporto sistemą sėkmingai diegti išmaniąsias technologijas, būtina turėti aiškią tolimą perspektyvą, idėjinį planą, kaip miestas turi atrodyti, pavyzdžiui, po 10-ies ar 20-ies metų. Tuomet kiekvienais metais artėjama prie tikslo, priimami įvairūs sprendimai, daromi darbai.
Gaila, tačiau Lietuvoje tokio ilgalaikio plano neturime. Tai, kokie planai yra Kelių direkcijoje, tai yra maždaug penkių metų senumo dalykai. Iš to ir kilo idėja organizuoti konferenciją „ITS vystymosi Lietuvoje nauda ir perspektyvos“, kad galėtume aptarti ir prognozuoti, kaip gyvensime po 10-ies metų, su kokiomis problemomis susidursime, kokie bus mūsų poreikiai ateityje. Visa tai reikalinga, kad galėtume susikurti kuo patogesnę infrastruktūrą. Ji vystoma laipsniškai, etapais.
Ateityje vis dažniau automobilis norės bendrauti su infrastruktūra, ir jeigu jos nebus, susidursime su problemomis. Automobiliai, fiksuojantys kliūtis, kelio ženklus, jau seniai gaminami serijomis. Kuo toliau, tuo mūsų keliuose jų bus daugiau.
– Ar jums yra žinoma, kokia situacija yra Kaune ir Klaipėdoje, kalbant apie išmaniąsias technologijas? Ar šių miestų transporto infrastruktūroje dar yra kur tobulėti?
– Nepasakyčiau, kad Kaunui ir Klaipėdai daug ko trūktų. Yra Europos struktūrinių fondų pinigų. Reikia parašyti darnaus judrumo planą. Kiekvienas miestas turi turėti tokį planą, kuriame būtų atspindėta, kaip įsivaizduojama ateitis: kaip sutvarkyti sankryžas, kokie ir kur turi būti dviračių takai, kaip reguliuoti judėjimą.
Šiuo metu vyksta planų rašymas, be jų savivaldybės negali gauti finansavimo. Kauno, Klaipėdos, Vilniaus savivaldybės į šiuos planus žiūri rimtai. Mažesnių miestų savivaldybės į šį klausimą turi formalų požiūrį.
Kaunas ir Klaipėda tikrai nelabai atsilieka nuo Vilniaus. Galbūt Klaipėda, sakyčiau, turi daugiau įgyvendintų koncepcijų nei Kaunas. Kaunas taip pat pakankamai gerai tvarkosi ir sankryžas, ir eismą. Vilnius galbūt buvo pagarsėjęs savo darbų apimtimis ir eismo valdymo projektu. Sostinėje daugelyje vietų buvo pakeisti šviesoforai, eismo kontrolės įrenginiai, informaciniai skydai. Vilniaus eismo srautai yra beprotiški, Kauno ir Klaipėdos srautai nė iš tolo neprilygsta sostinei. Vilniaus gatvės yra per siauros, čia itin didelis eismo intensyvumas, o gatvių praplatinti nelabai įmanoma.
– Ar yra kokių alternatyvų, kaip spręsti šias problemas ir ar kada nors sostinės gatvės nebus tokios užgrūstos?
– Alternatyvų yra, bet jos labai brangios. Turbūt jau daugelis įsitikino, kad dalį problemų išsprendžia viadukai, aplinkkeliai. Tie, kurie jau atidaryti, situaciją pagerino. Gal pasakyčiau taip, kad vienur situaciją pagerino, kitur – pablogino. Tačiau Vilniuj kitų išeičių nelabai yra, nes tokia yra sukurta infrastruktūra, ją pakeisti sudėtinga.
– Norite pasakyti, kad net išmaniųjų technologijų diegimas nelabai kuo gali pagelbėti vilniečiams?
– Jos galbūt galėtų šiek tiek pagerinti situaciją, tačiau jei žinote, kokie kamščiai kasdien 17 – 18-ą valandą būna Žirmūnuose, kaip ten užsikiša gatvės... Kad sunku net ką ir pasakyti, kaip galima būtų išspręsti šią problemą.
– Manote, kad Žirmūnuose praplatinti gatves būtų pernelyg sudėtinga?
– Galimybės egzistuoja. Bet tai jau susiję su miesto vystymųsi. Jeigu pažvelgsime į Stokholmą, šalia šio miesto yra miestelis, kuriame – vien verslo įstaigos. Atskiras miestelis, kuriame vien biurai. Miesto centre statyti biurų pastatų ten neleidžiama. Kai atsirado toks miestelis, buvo vystoma ir transporto infrastruktūra, taigi, į tą vietą galima labai patogiai nuvykti ir automobiliu, ir viešuoju transportu. Eismas sureguliuotas puikiai. Stokholmas nėra apkrautas transporto srautais. Vilniuje būtų galima tokį verslo miestelį statyti už miesto ribų, vykstant Panevėžio kryptimi. Ten galėtų išsikelti ir dalis ministerijų. Galbūt tuomet ir gautume tokį efektą, kad mieste nebebūtų tokių eismo srautų.
– Kaip galvojate, kokios vis dėlto pagrindinės priežastys, kad kilometrą ar du vis dar važiuojame automobiliu, o dviračius vertiname skeptiškai? Daug diskutuota ir apie tai, kad neturime normalių dviračių takų. Ar būtent dėl to miestiečių požiūris į dviratį nesikeičia?
– Požiūris keičiasi. Dviratininkų skaičius auga. Ypač jaunesni miesto gyventojai neskuba sėsti į automobilį. Pagrindinė priežastis, kodėl taip norime važinėti automobiliais, yra komfortas. Žmonės jaučia, kad automobiliu važinėti yra patogu. Kai sulauksime dienos, kai kamštyje praleisime ne vieną valandą, o pusę dienos, pradėsime keistis. Be to, mūsų visuomeninis transportas yra labai netvarkingas – senas, apleistas. Žmonės, kurie neturi galimybės važinėti automobiliu, važinėja miesto autobusais ir troleibusais, tačiau dauguma to privengia.
– Autonominis automobilis šiandien daugelio siejamas su fantastika ir dažnai tampa spėlionių objektu. Ar įmanoma, greitai nebereikės patiems vairuoti? Ar galėtumėte prognozuoti, kada sostinės ir kitų Lietuvos miestų gatvėmis žmones vežios būtent tokie automobiliai?
– Visi didieji automobilių gamintojai tokius automobilius sparčiai tobulina. Spėju, kad tokie automobiliai mūsų gatvėmis riedės po 50-ies metų. Nors jau ir šiandien yra gamintojų, kurie serijiniu būdu gamina autonominius automobilius. Man pačiam teko tokiu važiuoti. Planuojame rudenį atsivežti vieną tokį į Lietuvą ir leisti važinėtis Gedimino prospekte. Autonominio automobilio valdymas paprastas: nustatai žemėlapį ir jis ne didesniu nei 40 km/h greičiu važiuoja. Šiandien toks automobilis pasitarnautų tuo metu, kai Gedimino prospekte eismas draudžiamas ir žmones reiktų pervežti, pavyzdžiui, nuo Seimo iki Katedros aikštės. Arba jei žmonės pajūryje keletą kilometrų tingėtų eiti pėsčiomis, būtų galima taip pat naudotis autonominiu automobiliu.
Autonominiame automobilyje yra tiek daug sensorių, kamerų ir kitokių daviklių, kad judriomis miesto gatvėmis jis nevažiuoja. Pabandžius, automobilis pradeda fiksuoti kliūtį po kliūties ir tiesiog sustoja, nes fiksuoja per daug trukdžių judėjimui. Šiandien tai yra didžiausias tokių automobilių trūkumas. Jais naudotis būtų galima vietose, kur praktiškai nėra eismo.
– Kada Lietuvoje galėsime naudotis autonominio viešojo transporto patogumais? Ar taip pat prognozuotumėte, kad teks palaukti dar 50 metų?
– Manyčiau, kad dar turime palaukti apie 20–30 metų. Autonominis viešasis transportas tikrai bus. Jau ir dabar sunkiasvoris transportas, pavyzdžiui, vilkikai, Amerikoje važinėja. Jie važiuoja grupėmis po penkis – vienas paskui kitą, tačiau pirmąjį vilkiką vis dar vairuoja žmogus, o visi kiti rieda iš paskos be vairuotojų. Sutaupoma nemažai, nes nebereikia vairuotojų.
Vilniuje tikrai realu turėti autonominį viešąjį transportą, o kad šiandien tebesvarstoma, ar labiau verta įsigyti elektra varomų, ar dyzelinu, galiu tik apgailestauti. Tai yra didelė tragedija. Pusė Europos miestų turi elektrinius autobusus ir žmonės sėkmingai jais vežiojami. Žinoma, elektrinis autobusas brangesnis, tačiau reiktų žvelgti į ateitį. Galėtume labiau atkreipti dėmesį į ekologiją, žmonių sveikatą. Tokių užslėptų sąnaudų, kurių dažnai neįvertiname, yra tikrai nemažai.
