Keliavimas automobiliu tokiai šeimai paprastai yra tapęs nepajudinama konstanta, mat juo kasdien vykstama ne tik į darbą, bet ir į netoli namų esančias parduotuves, vaikų ugdymo įstaigas, nors absoliučia dauguma atvejų keliauti dviračiu, paspirtuku, viešuoju transportu ar automobiliu kartu su kolega ar kaimynu būtų pigiau, paprasčiau, o kartais netgi ir greičiau. Kodėl lietuviui toks svarbus automobilis?
Nuosavas automobilis iš tinginystės
Kaip teigia psichologė psichoterapeutė Genovaitė Petronienė, lietuvis automobilį mieliau nei kitas transporto priemones ar keliavimo būdus renkasi dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia tokį pasirinkimą lemia tinginystė ir savotiškas pripratimas, nes automobiliu keliauti neretai būna tiesiog... paprasčiau, labiau įprasta.
„Jei mašiną žmogus nusprendžia keisti į dviratį, paspirtuką ar viešąjį transportą, jis turi įvertinti tai, kad kelionė gali trukti šiek tiek ilgiau, kad autobusas ar troleibusas gali vėluoti, taip pat kad tam tikrą kelio atkarpą galbūt reikės paėjėti pėsčiomis“, – pastebi G. Petronienė.
Pasak jos, dar būtina pabrėžti ir tokį aspektą, jog kai kuriuos žmones nuo automobilio atsisakymo atgraso ir su patogia kasdienybe gana sunkiai koreliuojančios aplinkybės – dažnas lietus, darganos, šaltis.
Juk į mašiną galima įšokti apsirengus bet kaip, nesvarbu, koks už lango oras, tuo tarpu į darbą vykstant kitokiomis transporto priemonėmis būtina labai kruopščiai apgalvoti aprangą.
Automobilis vardan pasipuikavimo
Trečia priežastis, dėl kurios, pasak G. Petronienės, daugelis lietuvių pirmenybę teikia automobiliui, o ne dviračiui, paspirtukui, autobusui ar troleibusui – jis neretam mūsų prilygsta savotiškam statuso demonstravimui. Atsakymas, kodėl taip yra – labai paprastas. Dar prieš kelias dešimtis metų, sovietmečiu, automobilis absoliučiai daugumai lietuvių buvo savotiška prabangos prekė.
Jis neretam mūsų prilygsta savotiškam statuso demonstravimui.
„Natūralu, gyvenome kitais laikais, ne visi norintys ir netgi finansiškai pajėgūs turėjo galimybių nusipirkti automobilį. Pirmiausia reikėjo gauti valdžios leidimą, vadinamąją paskyrą, be to, Nepriklausomybės pradžioje daugumai žmonių paprasčiausiai trūko pinigų. Ir ne tik automobiliui, bet ir būtiniausioms reikmėms.
Taigi, įsigyti automobilį reiškė, kad šeima prasigyveno, kad gyvenimas tam vyrui ar moteriai nusisekė. Nors dabar laikai visai kitokie, kai kuriems automobilis ir toliau liko tuo objektu, kuriuo būtina pasipuikuoti prieš draugus, kaimynus, merginą. Žinau ne vieną atvejį, kai žmogaus butas gali būti seniai remontuotas, jis pats gali stokoti kažko buityje, tačiau jo automobilis bus blizgantis, išpuoselėtas, populiaraus modelio“, – pasakoja psichologė.
Jaunimas mąsto kitaip
Kalbant apie keliavimo būdus ir transporto priemones, kurias mes, lietuviai, mieliau renkamės, G. Petronienės teigimu, verta atkreipti dėmesį į tai, kad jaunesnioji karta mąsto visiškai kitaip nei jų tėvai ar seneliai. Jaunimui labiau nei automobilio modelis rūpi visai kiti dalykai.
„Taip, jiems taip pat svarbus įvaizdis, tačiau daug svarbiau jo perteikiama žinia. Ir šiuo atveju kalbu ne tik apie ekologiją (gamtą labiau apsaugosi vairuodamas mažatūrį automobilį nei keturiais ratais varomą džipą) – dabartinei kartai reikšmingi ir tokie dalykai kaip judumo skatinimas, laiko bei finansinių išteklių taupymas.
Dabartinei kartai reikšmingi ir tokie dalykai kaip judumo skatinimas, laiko bei finansinių išteklių taupymas.
Juk, tarkime, į darbą važiuodamas dviračiu ar paspirtuku žmogus tuo pačiu metu ir pasportuoja, pakvėpuoja grynu oru, sutaupo pinigų, kuriuos išleistų degalams, jam nereikia rūpintis technine mašinos priežiūra, sukti galvos, kur mieste pasistatyti automobilį ir kiek tai gali kainuoti. Tuo tarpu jei keliavimui pasirenkamas viešasis transportas ar vienu automobiliu dalijasi keli namų ūkiai, tai sėdint šalia vairuotojo ar ant galinės sėdynės galima ir pailsėti, pasvajoti, paskaityti, galų gale galbūt net nuotoliniu būdu susitikti su klientu“, – jaunosios kartos pasirinkimo motyvus automobilio nenaudai vardija G. Petronienė.
Į darbą – paspirtuku
Psichologei šiuo klausimu antrina ir vilnietė Laura Baltrukonė. Nors jauna moteris su šeima gyvena užmiestyje ir augina du mažamečius vaikus, jau kuris laikas iki darbo vyksta paspirtuku.
„Kol dėl pasaulinės pandemijos ir karantino nebuvo pasikeitusios gyvenimo sąlygos būdavo, nuveždavau rytais dukrą į mokyklą Antakalnyje, palikdavau automobilį ir į senamiestyje esantį biurą toliau riedėdavau paspirtuku. Ir man visai nebūdavo svarbu, koks tądien būdavo oras. Esu įsitikinusi, kad nėra blogo oro, tik netinkama apranga“, – šypsosi vilnietė.
Anot L. Baltrukonės, toks keliavimo būdas ją išvadavo nuo galvos sukimo, o kur palikti automobilį senamiestyje, kuriame jo statymo vietos ne tik brangios, bet dar ir ribotos. Be to, ją džiugino dar ir tai, kad važiuodama paspirtuku ji gali pajudėti, pabūti gryname ore, grūdinti organizmą.
Toks keliavimo būdas ją išvadavo nuo galvos sukimo, o kur palikti automobilį senamiestyje.
Moteris neslepia, kad jai labai artima darnaus judėjimo, tvaraus vartojimo filosofija: „Su vyru laikomės nuostatos, kad mažiau yra daugiau, tad nesame apsikrovę daiktais, dukroms drabužius dažnai mielai siuvu ir pati, nežiūriu kreivai ir į jau dėvėtus daiktus.
Kalbant apie automobilius, jų, kadangi gyvename užmiestyje ir pakankamai toli nuo viešojo transporto stotelių, turime du. Iš pradžių kaip ir daugumos šeimų abu mūsų automobiliai buvo dyzeliniai. Tačiau prieš kelerius metus vieną pakeitėme į hibridinį. Ateityje antrąjį svarstome pakeisti elektromobiliu“.
Informacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir finansuojama Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.
