Todėl „kitas pirmadienis“ tampa dar kitu ir taip – iki begalybės, o mes toliau pykstame spūstyse, uostome automobilių išmetamąsias dujas, išleidžiame dideles sumas automobilių stovėjimo aikštelėse. Skelbiama, jog vien automobilių tarša sudaro maždaug 75 proc. visos oro taršos, ir šie skaičiai auga. Tai kenkia ne tik aplinkai, tačiau ir žmonių sveikatai.
Viskas prasideda vaikystėje
Dauguma didmiesčių gyventojų vis dar įpratę naudotis automobiliais ir ne todėl, kad jų netenkintų viešojo transporto kokybė ar nerastų kitų keliavimo būdų. Pasak psichologės Vaivos Karaliūnaitės-Skrickienės, koją dažniausiai kiša įpročiai.
„Visų pirma, reikėtų pastebėti, kad įprotis – tai išmoktas elgesys, kuris nuolat kartojamas. Kai kurie iš jų formuojasi dar ankstyvoje vaikystėje, vaikui matant, kaip elgiasi jo tėvai. Siekiant atkartoti autoritetą, kuris vaikui iki tam tikro amžiaus yra tėvai, perimami tokie patys įpročiai.
Dažniausiai įprotį pakeisti gana sunku, nes tai reikalauja pastangų, visgi to paties veiksmo kartojimas tarsi „įaugęs į kraują“, pavyzdžiui, žmogus kiekvieną rytą savo automobiliu keliauja į darbą. Jis supranta, kad vienam automobiliu važiuoti nenaudinga: išmetamosios dujos teršia aplinką, tenka daug laiko praleisti spūstyse, bet kiekvieną dieną daro tą patį.
Tai – įprotis, susiformavęs per tam tikrą laiką. Norint jį pakeisti kitu, pavyzdžiui, ėjimu, važiavimu dviračiu ar viešuoju transportu, tenka įdėti pastangų: planuoti savo laiką, keisti įprastinę rutiną, sužinoti autobuso tvarkaraštį “, – kalbėjo psichologė.
Ketinat atsisakyti tam tikro įpročio visų pirma pasveriama, kokia nauda bus gaunama.
Ketinat atsisakyti tam tikro įpročio visų pirma pasveriama, kokia nauda bus gaunama atsisakius įprasto veiksmo, šiuo konkrečiu atveju – važiavimo savo automobiliu.
„Tai – ir mažesnė oro tarša, nereikia laukti spūstyse, važiuojant autobusu galima paskaityti, pabendrauti su šalia sėdinčiu žmogumi, bet kartu reikės laukti autobuso ir lyjant lietui, autobuse gali nebūti laisvų vietų, o važiuojant automobiliu jaučiamas komforto jausmas.
Žmogus turi būti motyvuotas ir suprasti, kodėl renkasi keisti įprotį arba ne. Motyvacija – vienas svarbiausių elementų bet kokiems gyvenimo pokyčiams“, – sakė V.Karaliūnaitė-Skrickienė.
Nusprendus, jog pokyčiai reikalingi, svarbu sau įvardyti, kokį konkretų įprotį norima pakeisti, tada susidaryti nuoseklų veiksmų planą, neatidėlioti pokyčių ir suprasti, kad rezultato reikės palaukti. Nėra bendros nuomonės, per kiek laiko susiformuoja įprotis, tačiau aišku viena – tai reikalauja laiko.
Automobilio mieste atsisakė
Žmonių, atsisakiusių ar iš dalies atsisakiusių automobilių, patirtys įvairios. Vidas Stasiulis gyvena užmiestyje, į sostinę kasdien vežioja savo šeimą, o jei ne ši detalė, automobilio išvis atsisakytų. Pačiame mieste jis renkasi keliauti kitais būdais.
„Tai ir patogumo, o po to jau susiformavusio įsitikinimo reikalas“, – sakė Vidas. Pasak vyro, jam yra patogiau nepriklausyti nuo niekieno malonės.
„Pavyzdžiui, automobilis – tu priklausai nuo jo turėjimo ir būklės, pinigų turėjimo degalams, draudimui, kelių eismo taisyklių, eismo sąlygų kelyje, kelių tinklo ir dar begalės kitų dalykų“, – kalbėjo V.Stasiulis.
Vyras mieliausiai vaikšto pėsčiomis arba važiuoja dviračiu, taip pat naudojasi ir viešuoju transportu. V.Stasiulis džiaugiasi, kad jo pavyzdžiu seka ir vaikai: „Jauniausiems šeimos nariams svarbu perduoti šią patirtį, nes jiems taip formuojasi įgūdžiai, patirtis“.
Vidas sako, kad jauniausioji jo penkiametė duktė daug mieliau eina pėsčiomis arba važiuoja viešuoju transportu. „Manau, taip yra ir dėl tėvų pavyzdžio, ir dėl to, kad pasisemi gyvų įspūdžių, kurie tikrai nebūtų tokie įsimintini žiūrint pro automobilio langą“, – sakė vilnietis.
V.Stasiulis pripažįsta, kad alternatyvas automobiliui renkasi ir dėl savo požiūrio į aplinkos tausojimą, oro taršos mažinimą. „Kiti vietoje automobilio ieško kitų variantų, tokių, kaip taksi ar automobilio nuoma. Prilyginu juos važinėjimui automobiliu. Tai nėra alternatyva ir oro taršos mažinti nepadeda“, – įsitikinęs V.Stasiulis.
Požiūrį įdiegė tėvai
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovui Jonui Sakalauskui taip pat nesvetimos aplinkosauginės idėjos. Kokią žalą daro didelis kiekis į orą išmetamo CO2, kokios pasekmės, nesiimant priemonių, laukia ateityje – jam artimos temos.
„Aš turbūt nuo kokių 11 metų domiuosi aplinkosauga ir pats esu tyręs vandens užterštumą tam tikrose Vilniaus vietose, palaikau įvairias aplinkosaugines iniciatyvas“, – sakė J.Sakalauskas.
J.Sakalauskas automobilį įsigijo tik 26 metų
J.Sakalauskas automobilį įsigijo tik 26 metų, tačiau, jį pirkdamas, nesijautė patogiai – dar vaikystėje tėvų įdiegtas požiūris į aplinkos saugojimą vertė jausti moralinę kaltę. „Mano tėvai sovietmečiu turėjo galimybę įsigyti automobilį, tačiau laikėsi ekologiškumo, taupumo ir kuklumo nuostatų. Jų požiūrį perėmiau ir aš, bandau jį įdiegti ir savo vaikams“, – kalbėjo solistas.
Tiesa, radikalumu J.Sakalauskas neužsiima: „Automobilis taip pat reikalingas, yra žmonių, kurie gyvena užmiestyje, teritorijose, kur viešasis transportas nevažiuoja. Esant reikalui, taip pat naudojuosi tarnybine mašina. Manau, paprasčiausiai reikia neprisirišti prie automobilio ir išmokti pasirinkti keliavimo būdą atsakingai, atsižvelgiant į situaciją“, – kalbėjo vilnietis.
J.Sakalausko nuomone, būtina suprasti, jog net ne pramonė, o būtent automobiliai turi didžiausią įtaką klimato atšilimo procesams, sukeliantiems didžiulių problemų visame pasaulyje.
„Atsakingas transporto naudojimas – būtina mūsų visų ateities sąlyga, ir, kad ir kaip nepatogiai tai skambėtų, šios sąlygos neturėtume ignoruoti“, – sakė jis.
Pats LNOBT vadovas, nors ir turi tarnybinį automobilį su vairuotoju, stengiasi keliauti pėsčiomis arba dviračiu, taip pat naudojasi viešuoju transportu. „Visai šalia mano namų – stotelė. Paskutiniu metu tiesiog spjaunu į tuos visus kamščius, ir, taupydamas laiką bei finansinius resursus, renkuosi viešąjį transportą“.
J.Sakalauskas įsitikinęs, kad, nuolat lindėdami automobilyje, paprasčiausiai prisidedame prie nesaugios ir netvarios visuomenės kūrimo.
Šiandien, pasak J.Sakalausko, viešasis transportas Vilniuje pastebimai atsinaujina, tampa patrauklesnis, pokyčiai pastebimi ir juntami, todėl ir juo naudotis daug mieliau bei patogiau.
Nedideli pokyčiai lemtų didelius rezultatus
Tačiau kol kas sostinėje statistika nėra džiuginanti. Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, transporto priemonių skaičius Vilniuje kasmet auga. Per paskutinius trejus metus Vilniuje registruotų transporto priemonių padaugėjo 6 proc. – iki 300 875.
2017 metų eismo srautų duomenimis, darbo dienomis Vilniuje važiuoja apie 340 tūkst. automobilių, iš kurių apie 130 tūkst. atvažiuoja iš priemiesčių.
Pastebima, jog miestiečiai yra linkę keliauti asmeniniais automobiliais, o taip pat – rinktis keliones atskirai, o ne planuoti bendras keliones su šeimos nariais, kolegomis.
Įmonės „Susisiekimo paslaugos“ duomenimis, šį rugsėjį viename automobilyje Vilniuje vidutiniškai važiavo vos 1,32 žmogaus.
Šiuo metu Vilniaus gatvėse riedančiuose naujuose triašiuose autobusuose yra vidutiniškai 48 sėdimos ir 88 stovimos vietos. Kitaip tariant, jei bent pusė žmonių, kurie naudojasi automobiliu, persėstų į viešąjį transportą ar rinktųsi kitą keliavimo būdą (pėsčiomis, dviračiu), gatvės ištuštėtų keliomis dešimtimis automobilių.
Tai reiškia, kad gerokai sumažėtų oro tarša, keliamas triukšmas, būtų sutaupyta daug laiko ir pinigų. Pakeitus keliavimo įpročius, tikėtina, keistųsi ir visuomenė – realus buvimas šalia kitų žmonių padėtų kurti draugiškesnę ir bendruomeniškesnę aplinką.
-
Kaip pakeitus vos kelis įpročius gali padidėti jūsų fizinis aktyvumas?
-
„Zuikiai“ viešajame transporte: kiek naujų autobusų jie kasmet kainuoja?
-
Viešuoju transportu keliauti su vaiku: iššūkis ar patogumas?
-
Automobilių atsisakančių vilniečių daugėja: pataria, kaip susiplanuoti kelionę viešuoju transportu
Medžiaga parengta pagal SĮ „Susisiekimo paslaugos“ užsakymą. Turinys apmokėtas.
