Prie vairo, turiu omeny. Neįsijauskit. Iš 150 komandų, tai yra maždaug 450 klegančių, spygaujančių, pavasarį parskrendančių žąsų būrį primenančių nuotaikingų moteriškių būrio, mes buvome keturios! Gintarė, Goda, Urtė ir Greta iki šiol gyvena ralio nuotaikomis, o ant sienų išdidžiai kaba diplomai, bylojantys apie užimtas garbingas vietas. Bet apie viską nuo pradžių.
Oi laukiam laukiam...
Kai tik išvydome skelbimą apie organizuojamą moterų ralį, nedvejodamos užsiregistravom ir laukėm jo labiau nei vaikai sniego per Kalėdas. Malonūs moteriški rūpesčiai: kuo rengsimės, kaip papuošim automobilį, kaip pavadinsime savo komandą, mums išsisprendė akimirksniu. Kadangi teko garbė atstovauti svetainę rally-video.eu tai net nekilo abejonių, jog dabinsimės kaip tikros „ralistės“, o savo bolidą padailinsim raliui būdinga atributika, kurios mums nepritrūko ištikimųjų rėmėjų dėka.
Teko girdėti konkurenčių atsiliepimų, kad moterų raliui ruošiasi ir jaudinasi labiau nei prieš savo vestuves ar gimdymą, tačiau mes laikėmės ramiai ir užtikrintai. Kitaip tariant – vyriškai. Mums nereikėjo jaudintis nei dėl vaikų žindymo vidury trasos, nei dėl kitų globalinių problemų. Neblogai skyrėm ir kairę nuo dešinės (nors dėl viso pikto užsikabinom pagalbines vėliavėles), žinojom, kaip atsidaro variklio dangtis, kur pilti degalus, o kur tepalus ir kitas svarbias smulkmenas.
Kol kitų komandų atstovės ant kairės plaštakos tatuiravosi „K“ o ant dešinės „D“, blizgino aukštakulnius ir iš vakaro raitė plaukus „bigukudais”, mes klausėme savo „asmeninių trenerių“ paskaitų ir patarimų.
Atsakingas pasiruošimas
Broliai Algirdas ir Gediminas, stengdamiesi dėl savo damų, nepagailėjo nei laiko, nei jėgų, nei nervų ląstelių. Pradedant puošyba ir amunicija, baigiant paskaitų ciklu „Nebūk višta“.
„Treneris“ Gediminas montavo navigacines sistemas, laikrodžius, prožektorius ir kitas gėrybes, kurių niekada nebus per daug bei derino racijų bangas, kurios pasitarnavo jau nuo pat pirmosios užduoties. Tuo tarpu „treneris“ Algirdas kalė į galvą auksines frazes „geriau pavėluoti negu paskubėti“; „nežiūrėkit kur važiuoja kitos“, bei įrodė, kad „adatėlė“ simbolizuoja ne tik kojinių siuvimą...
Taip pat į žmonių kalbą „treneris“ Algirdas išvertė trumpinius „LK“, „SLK“, „bazė“ ir kitus burtažodžius. Praktinių užsiėmimų broliai ėmėsi jau dviese. Po tokių slalomų, kokius jie mums buvo paruošę, įveikti užduotį ralio dieną buvo vieni juokai.
Praktinės žinios pasitarnavo ne tik žaviajai ekipažo vairuotojai Gintarei, kuri po treniruočių tapo stovėjimo stabdžio eksperte, tačiau ir šturmanei Godai, kuri meistriškumą pademonstravo vairuodama prekybos centro vežimėlį gyvatėlės principu (ne, ji nešnypštė ir nesiraitė, bet apvažiavo kuoliukus zigzagu).
Bazę beužimant
Pirmoji užduotis buvo surasti drabužio etiketę, kurios pasiskirstę po dvi pasileidome įnirtingai ieškoti vienoje iš prekybos centro, kur vyko startas, parduotuvių. Tačiau ilgai netrukom. Pergalingai į raciją sušuktas originalus ir moteriškas kodinis žodžių junginys „Pyragas iškepė“ (suprask, radom tai ko reikia) ir štai jau dardam laiptais link savo bolido, įsikibę į savo tos dienos bibliją – kelio knygą, pasiruošę startuoti.
Nedideli nesklandumai ir menkutis pavėlavimas nesudrumsčia nuotaikos ir kovingos komandos dvasios. „Trenerių” išmuštruotos žinom, kokia svarbi kiekviena minutė, todėl mums menka bėda jei link teisėjų nusidriekusi ilga azartiškų konkurenčių eilė – visus taškus galima pasiekti ir eikliosiomis kojomis. O jos tądien dirbo tikrai nemažai.
Spiginant šiltai pavasarinei saulutei (oras tikrai buvo užsakytas) lakstė ir po nuotykių parkus, ir beždžionių tiltais, kopė į Pučkorių piliakalnį bei mynė didikų takus palei Trakų Vokės dvarą. Dirbo ne tik kojos, bet ir galvos. Skaičiavom ne tik atstumą ir laiką kelio knygoje, bet ir įsimylėjėlių suolus ir inkilus medžiuose. Teko ir nešulius sverti, ir tilto ilgį matuoti, ir prekių kainas spėlioti. Net mažą inkilą paukščiams sukonstruoti ir į medį įkelti teko.
Ne kartą konkurentėms sukant į priešingą pusę, prieš akis sušmėžuodavo mūsų gerbiamų „lektorių” rimti veidai su išraiška „galvokit savo galva“, o slinkdamos 13 km/val. greičiu kaip maldą murmėjom „geriau pavėluoti negu paskubėti“.
Pakelėse mums mojo nesuskaičiuojami kiekiai vaikų, patarti bandė krūvos praeivių, o prie bažnyčios kryptį šventa ranka rodė net zakristijonas. Jokių gedimų, jokių techninių bėdų, nors tikrai nebūtume paliktos bėdoje – konkurentės buvo draugiškos ir paslaugios. Viskas klojosi puikiai, nes darbavomės kaip variklis - keturi cilindrai suko tą patį alkūninį veleną, aukštais sūkiais (pagalvojau, kad ralistei per saldu rašyti, jog „darbavomės kaip bitutės“).
Saldus finišas
Galiausiai finišavome. Mūsų laukdami neramiai trypčiojo ištikimieji ir nepakartojami „treneriai“, kurie nieko nelaukdami išmaudė savo mokines šampane. Dar net nepaskelbus rezultatų mes jau buvome jų nugalėtojos.
Tiesa, vėliau, vis dėl to, neišvengėme priekaištų, kad belaukiant buvo prarastas ne vienas kuokštas plaukų, o tie kurie liko, pakeitė savo atspalvį į 50 tonų šviesesnį. Nors buvome pavargusios, bet be galo laimingos.
Geros emocijos virė, o kadangi mūsų bolidą puošė 95 numeris, tai prisijungėme prie gausaus būrio jau anksčiau finišavusių kolegių ir ėmėme laukti tiesos akimirkos. Skelbiant pirmąjį dešimtuką suklusome atidžiau. 10, 9, 8, 7, o mūsų pavardžių negirdėti. 6 – ne mes. Keista. Nepatekom į dešimtuką? Ir pagaliau 5 vieta, ekipažas „Rally-video.eu“! Įspūdžiai neišdildomi.
Kitą rytą pliaupiant lietui jau planavome tolimesnius ralius. Kaip ten sakoma? Dakaras baigėsi, prasideda Dakaras? Tai va. Moterų ralis baigėsi, dabar kovosim prieš vyrus!
