Sausio 7-19 dienomis Maroke, Mauritanijoje ir Senegale vykusios Africa Eco Race (AER) lenktynės vyko jau 12-ą kartą. Tai buvo rekordiniai AER metai: lenktynės pasitiko 34 tautybių sportininkus, 75 motociklininkus, trasa buvo 70 proc. kitokia negu prieš tai. Šis ralis sudarė daugiau negu 6000 kilometrų, iš kurių beveik 4000 km buvo greičio ruožai.
Tęsiame tradiciją pakalbinti šių lenktynių fotografą italą Alessio Corradini, šiais metais dirbusį čia jau 9-ą kartą.
– Žiūrint lenktynes nuo sofos, iš namų, AER atrodo nepaprastai nuoširdžiai, it senų bičiulių susirinkimas. Čia justi daugiau nuotykio, mažiau sporto, dalyviai netgi apsirengę paprasčiau ir žiniasklaidos ne tiek daug. Ar visa tai atrodo teisingai?
– Taip, lenktynės yra labai draugiškos. Netgi, sakyčiau, jaukios. Bivakas nėra toks didelis – gali susitikti ir pakalbėti su dalyviais, atviri ir visi padokai. Pasaulio čempionate oficialios komandos nemėgsta kai žmonės ateina apsižvalgyti arba kai prieina per arti. Ir tai nebėra teisinga ralių dvasia. Apmaudu, kad AER nėra tiek daug medijos, bet medija keliauja ten, kur verslas ir profesionalai, o Afrikoje tokių – tik keletas.
– O ką būtų galima padaryti, kad būtų pritraukta daugiau medijos ir profesionalių sportininkų?
– Teroristinė ataka Saudo Arabijoje būtų sprendimas. Bet jeigu nejuokaujant, kad pritrauktum medijos, reikia turėti profesionalias komandas ir rėmėjus, bet tokie vis dar pirmenybę teikia Dakarui. Asmeniškai, aš tam neprieštarauju. Man patinka „Africa Race“ lenktynės tokios, kokios jos yra.
– Šiais metais AER startavo rekordiškai daug motociklų – 75, iš jų net 48 KTM, finišavo 61. Tačiau antrus metus iš eilės nugalėjo „Yamaha“, moderniajame Dakare pagaliau po 31 metų pertraukos ir 18 metų KTM dominavimo nugalėjo „Honda“. Ar AER važiuoja gamyklinės komandos ir samdomi sportininkai? Tiek motociklų, tiek kitų transporto priemonių?
– Netgi jeigu Dakare nugalėjo „Honda“, o „Africa Eco Race“ „Yamaha“, karaliumi išlieka KTM – tai neabejotina. Raliai yra vienas iš kelių motosportų, kur lenktynininkas lemia skirtumą. Motociklas turi turėti gerą pakabą ir patikimą variklį, bet galų gale vairuotojas yra daug svarbesnis. Jis turi puikiai naviguoti ir turėti važiavimo strategiją. Esu laimingas, kad Brabec‘as nugalėjo, pokytis yra gerai, bet nesijaudinkite – KTM vėl nugalės kitais metais.
AER yra oficialių komandų, bet šį kartą ne motociklų įskaitoje. Anksčiau būta „Kamaz‘o“ komandos iš Rusijos ir, esu tikras, jie sugrįš. Šiais metais buvo „Gaz“ ir kelios kitos.
– Saudo Arabijos Dakare pirmą kartą istorijoje nugalėjo du amerikiečiai – motociklų ir bagių klasėse. O kiek paprastai dalyvių būna iš Amerikos AER? Kaip manote, kodėl daugiausia dalyvių vis dėlto yra iš Europos?
– Kiekvienais metais AER susirenka vis daugiau dalyvių iš viso pasaulio, bet, man atrodo, šį kartą nebuvo iš Amerikos. Iš dalies, nes tokios lenktynės Europoje ar Afrikoje yra ypatingai brangios amerikiečiams. Taip pat, galbūt raliai nėra tokie svarbūs jų kultūroje. Jie myli BAJA 1000. O italams, manau, tai yra tradicija – čia draugiška atmosfera ir santykinai netoli – juk Monakas yra taip arti mūsų sienos.
– Šiais metais Dakaras Saudo Arabijoje neteko Edwin Strawer ir Paulo Goncalves, pastarąjį Africa Eco Race pagerbė tylos minute. Turbūt vykstant lenktynėms dalyviai ir organizacija domisi kitu Dakaru Saudo Arabijoje?
– O taip, žinoma. Aš nuolatos susirašinėjau su draugais Dakare. Daugelis lenktynininkų yra dalyvavę abiejuose raliuose. Pavyzdžiui, Anastasija Nifontova du kartus dalyvavo AER ir du kartus Dakare. Mėgstu kiekvieną kartą kiekvieno dalyvio klausti, kaip jie galėtų palyginti „Africa Race“ ir Dakarą ir patikėkite manimi, tik keli pasakė, kad „Afrika Race“ yra lengvesnis. Jis nėra lengvesnis. Čia yra tikra navigacija pagal kompasą (CAP) – kuri nebuvo gryna Pietų Amerikos Dakare, galbūt tai sugrįžo šiais metais Saudo Arabijoje.
– Kiekvienas ralis turi savo legendas. Šį kartą paklausiu jūsų apie kelias. Viena iš jų – „klasikinis” 78-erių metų, savo 36-ąjį Dakarą važiavęs japonas Yoshimasa Sugawara. Išbandžius visas transporto priemones, kaip jam patiko pirmą kartą vairuoti SSV?
– Manau, jam patiko. Mačiau jį, fotografavau, pakalbinau – jis buvo labai draugiškas ir malonus. Bet, tiesą sakant, nedaug žinau apie jį, tik tai, kad jis yra rekordininkas ir pakankamai senas.
– O kaip dėl čeko Tomaš Tomeček? Tris kartus nugalėjęs sunkvežimių klasėje su komanda, dabar jis važiuoja solo ir važiuoja gerai – finišavo 5-as bendroje įskaitoje. Kodėl jis tai daro vienas?
– Mes visi mylime Tomą, jis yra šių lenktynių esmė. Manau, jis čia važiuoja nuo pat pradžių. Beje, visi „šluotos” sunkvežimiai priklauso jam, jis teikia šias paslaugas – ir ne tik šitame ralyje. Tai jau antras kartas, kai jis lenktyniauja vienas ir tai yra nuostabu. Tiek daug kartų mačiau jį įstrigusi smėlyje! Bet lėtai po truputį jis sugebėdavo išsikapstyti. Tikrasis meistriškumas. Vieno žmogaus orkestras. Ir žmogaus su didele širdimi.
– Bet patys didžiausi herojai, turbūt, yra neįgalieji, dalyvavę šiose lenktynėse: tai belgas Geoffroy Noel de Burlin, dalyvavęs solo SSV, italas Nicola Dutto su specialiai paruoštu motociklu ir dviem komandos nariais bei italas Gianni Luca Tassi su SSV. Ar tai yra naujiena AER?
– Pažįstu Geoffroy daugybę metų – jis yra jaunas, kietas, o dabar netgi dar kietesnis, nes lenktyniauja SSV klasėje solo. Taigi jis pats išlipa, pakeičia padangas, tvarkosi mechanines problemas ir panašiai. Šį kartą mes kartu praleidome nemažai laiko: kadangi jis turėjo gedimą pavėžėjau jį savo automobiliu, keliavome 10 valandų. Buvo malonu su juo pasikalbėti. Gianni Luca Tassi yra ralių legenda Italijoje – jis buvo lenktynininkas dar prieš nelaimingą atsitikimą.
Taip pat kaip ir Nicola Dutto. Pastarasis taip pat buvo žmogus, kuris kadaise įkvėpė mane sekti ralius. Tada sutikau jį per pirmąjį savo ralį – jis dar vaikščiojo ir buvo labai greitas lenktynininkas. Jie visi man yra herojai, bet Nicola – truputį didesnis, nes vairuoti motociklą yra daug sudėtingiau negu automobilį. Jis pravažiavo visus greičio ruožus išskyrus paskutinį dėl techninių problemų. Nuostabu.
Tai nėra naujiena, jeigu kalbame apie automobilius ir SSV, bet labai nauja motociklų klasėje. Tai daug sudėtingiau. Motociklininkui reikia dar dviejų vairuotojų priekyje ir už nugaros, kad padėtų lenktynininkui. Jis negali tiesiog sustoti ar kristi. O kai tai nutinka, kolegos turi jam padėti vėl pajudėti. Bet tai nepalengvina paties važiavimo.
– Lyndonas Poskittas 8-ąjį greičio ruožą įvardino kaip pačiu geriausiu jo gyvenime, beje, jį ir laimėjo. Koks Lyndonas pasirodė jums?
– Lyndonas yra geras vairuotojas mėgėjas, puikus verslininkas, ypač su medija, ir taip pat mes turime jam padėkoti, kad socialiniuose tinkluose skiriamas toks dėmesys raliams. Jis yra greitas, bet AER daug lenktynininkų gali laimėti etapą, nes pradėjus užnugaryje tau nereikia „atidaryti“ etapo. Lyndonas yra bičiulis – žinau jį jau nuo seno. Bet tai, ką jis padarė paskutinę akimirką prieš italą Paolo Lucci, buvo žema. Taip niekinga, kad visi kiti dalyviai su tuo nesutiko.
Aš nepažįstu Lucci, neužtarinėju jo, ir jeigu pasižiūrėtume į taisykles, Lyndono protestas buvo teisingas, bet jis jį pateikė tiktai prieš paskutinį ruožą paplūdimyje, kai podiumas jau buvo aiškus, iškovotos pozicijos ir Lucci buvo trečioje vietoje. Italas, kaip ir daugelis kitų, naudojo motokrosines padangas, nes jos yra pigesnės, bet nėra leistinos atviruose keliuose. Organizatoriai leido jam praeiti komisiją su šiomis padangomis. Bet jos neduoda realaus privalumo bekelėje.
Lyndonas buvo ketvirtas ir pasinaudojo šia gudrybe, kad pakiltų į trečią poziciją pačią paskutinę akimirką. Podiumo metu jis buvo stipriai nušvilptas. Norėčiau, kad jis būtų sutikęs su 4-a vieta – taip būtų buvę daug garbingiau. Be abejo, jis teigia, kad tokias padangas jis pastebėjo tik paskutinę dieną. Bet nepaisant viso šito, Lyndonas yra geras žmogus, jis mėgsta ralius ir daug nuveikė dėl šio sporto. Esu tikras, jis išpirks savo kaltę, o Paolo Lucci atkreips daugiau dėmesio į smulkmenas.
– Šis ralis itin akcentuoja ir Motul Xtreme kategoriją, kurioje startavo 17 motociklininkų, tarp kurių – ir jau ketvirtus metus važiuojanti vienintelė moteris Julie Vanneken...
– Malle Moto yra labai sunku, čia nėra laiko poilsiui. Aš labai gerbiu šioje įskaitoje dalyvaujančius lenktynininkus – jie yra tikroji ralių dvasia. Julie yra žiauriai stipri ir niekada nepasiduoda. Man labai patinka, kad ji vis važiuoja būtent Malle Moto.
– Turėjome ir dar kelias moteris: japonė buvusi motokroso čempionė ir 4-ių vaikų motina Mami Masuda patyrė variklio gedimą 8-ame etape, sunkvežimiu važiavo ir „Miss Poland 2011“ Marcelina Zawadzka. Taip pat užkulisuose motociklus aptarnavo DesertRose įkurėja, pirmoji britė finišavusi Dakare Patsy Quick, o komentatorė vėl buvo Catie Friend. Iš jūsų perspektyvos, kaip keitėsi moterų situacija per tuos 9 metus, kai dirbate fotografu? Kaip, beje, į dalyvaujančias moteris Afrikoje reaguoja vietinės moterys?
– Panašu, kad paminėjai visas dalyvaujančias moteris, jeigu neskaičiuosime organizacijos ir merginų iš pagalbos komandų. Mami buvo labai miela, bet, mano nuomone, per lėta dalyvauti tokiose kietose varžybose. Tačiau ji įrodė, kad aš klydau. Lėta, bet stipri. Ji niekada nepasidavė ir visada grįždavo sutemus it nindzė. Marcelina buvo žvaigždė, „Miss Universe“ finalistė, vairuojanti sunkvežimį. Džiaugsmas akims ir taip pat visada atvira pasikalbėti ar pajuokauti.
Vietiniams tai nerūpi. Tiesą sakant, visiškai nėra laiko matyti vietinius ar turėti bet kokį kontaktą. Etapai yra tam per ilgi, dalyviai visa laiką yra kelyje. Bet taip pat, tarkime, Marokas yra labai atvira šalis, beveik kaip europiečiai, ko negalėtume pasakyti apie Saudo Arabiją.
– O ar yra laiko įkvėpti gamtos grožio, pro kurį važiuojama?
– Jeigu atvirai, atsakymas labai trumpas – ne. Gali mėgautis peizažu, bet turi būti sutelkęs dėmesį sekti kelio knygą ir stebėti laiką. Kadangi tai yra profesionalus ralis, greičio ruožai yra labai ilgi, o pravažiavimai turi būti greiti. Štai todėl man labiau patinka mėgėjų raliai – čia gali mėgautis vietovėmis ir žmonėmis. Profesionalus ralis nėra atostogos.
– Paprastai fotografuodamas raliuose pats vairuojate savo motociklą. Kodėl šį kartą nusprendėte dirbti važiuodamas automobiliu? Senstate, o gal jau esate vedęs?
– Gražus bandymas. Aš senstu, bet tikrai nesu vedęs. Šis ralis yra vienintelis, kuriame važiuoju su automobiliu – dėl kelių priežasčių. Pagrinde dėl to, kad turiu daug klientų – tad privalau mažiau rizikuoti. Bet taip pat dėl to, kad tai yra pigiau, juolab kai dabar „RallyCool” turiu kelis fotografus. Šį kartą mes buvome keturiese. Mažiau nuotykio, bet daug lengviau dirbti.
– Realu parinkti tik 3 ar 5 geriausius kadrus iš šio ralio?
– Tai yra labai sunki užduotis, nes mano asmeninė geriausių kadrų galerija yra iš beveik 3000 nuotraukų! Bet galbūt galėčiau pateikti 30.
– Ir apibendrinant… Ar jau esate pagavęs tą tobulą kadrą? Ar vis dar jo ieškote?
Vis dar ieškau. Tuo metu, kai galvosiu, kad jau turiu tobulą kadrą, aš baigsiu fotografuoti. Smalsumas ir alkis padaryti geriau skatina mane eiti tolyn. O kai nebebūsiu alkanas, darysiu kažką kito. Laimei, manau, kad dar daug šioje srityje galiu nuveikti. Man labai patinka raliai, nes čia visada yra kažkas naujo – peizažas, žmonės – ir niekada nežinai kas nutiks kitą dieną.
