„Renault Fuego“ buvo sugalvotas kaip pamaina senstantiems „Renault 15“ ir 17 kupė modeliams. Tuo metu „Renault Sport“ divizija dar neegzistavo – ji buvo sukurta tik gerokai vėliau kartu su „Renault Sport Spider“ automobiliu. Tačiau Renault svajojo pakelti savo markės įvaizdį į aukštesnį lygį, o tam reikėjo stilingo kupė, kuris galėtų stovėti šalia „Volkswagen Scirocco“ ir galbūt net „Ford Capri“.
„Fuego“ projektui, pradėtam dar 1976 metais, vadovavo garsus prancūzų automobilių kūrėjas Robertas Opronas, kurį „Renault“ prisiviliojo iš bankrutavusio „Citroën“ (ten jis kūrė tokius automobilius kaip SM). Tiesa, „Fuego“ nupiešė ne pats „Opronas“, o jo vadovaujamas Michelio Jardino ir Francois Lampreia duetas – pirmajam teko sukurti kėbulo dizainą, antrajam – saloną.
Mechaniškai „Fuego“ buvo kuriamas ant „Renault 18“ platformos, kurią tas sedanas didžiaja dalimi paveldėjo iš „Renault 12“. „Fuego“ gamyba prasidėjo 1980 metais ir jis labai greitai tapo vienu populiariausių kupė automobiliu Europoje. Tiesa, tik trumpam.
„Renault Fuego“ – gražus, erdvus, aptakus
„Renault Fuego“ – tai beveik 4,4 metrų ilgio ir 1,7 m pločio dviduris keturvietis hečbekas. Jis pasižymi santykinai aukšta stogo linija, padidinančią erdvės pojūtį salone. „Renault“ gyrėsi, kad „Fuego“ buvo pirmasis masinės gamybos sportinis keturvietis automobilis, ištobulintas vėjo tunelyje – jo aerodinaminis koeficientas yra vos 0,32-0,35 (priklauso nuo modifikacijos). Tiesa, tuo sunku patikėti, o „Fuego“ vis tiek nebuvo labai sportiškas.
Po „Renault Fuego“ kapotu buvo montuojami net šeši skirtingi varikliai – nuo 1,4 iki 2,2 litrų (nuo 47 iki 97 kW). Siūlyti ir mechaninių, ir automatinių transmisijų variantai. Nors „Fuego“ sveria vos daugiau nei 1,1 t, priekiniais ratais varomas automobilis vis tiek nėra sportiškas. Sena platforma ir silpni maži varikliai pavertė „Fuego“ paprastu kasdienišku automobiliu, o ne vingiuotų kelių atletu.
