Pirmąjį vasario mėnesio savaitgalį Šilutės krašte praūžė audra. Vanduo užtvindė laukus, kelią Šilutė–Rusnė. Kurį laiką mašinos iš vieno miesto link kito buvo keliamos specialiu transportu. Po kelių dienų potvynis atslūgo, tačiau kelias išliko padengtas vandeniu.
Tarsi Trakų pilis, stūkso sodyba apsupta audros atplukdytų vandenų. Privažiuoti iki Šlažų vienkiemio – neįmanoma.
Vasario 8 dieną įspėjamieji ženklai skelbė apie 15 cm gylį. Įveikti šį beveik pusės kilometro ilgio apsemtą ruožą nesiryžo tik keletas automobilių. Važiuojant tokiu unikaliu keliu sekundę ar kitą pasijunti taip, lyg plauktum.
Pažvelgus kairėn ar dešinėn, regimos ir apsemtos sodybos. Viena jų – visiškai atskirta nuo likusio pasaulio. Tarsi Trakų pilis, stūkso apsupta audros atplukdytų vandenų. Dygliuota tvora, iki tol tarnavusi gyvulių ganymui, dabar tarsi į kalėjimą uždaro ją pačią. Lyg tolimoje taigoje, švilpauja stiprus vėjas.
Privažiuoti iki pat Šlažų vienkiemio – neįmanoma. Dalis keliuko, vedančio į kiemą, virto upeliu. Juo, mūvėdamas žvejo botais iki pat kirkšnių, pasitikti žurnalistų atėjo pats sodybos savininkas 56 metų Bronius. Pernai spalį palaidojęs tėtį, namuose jis liko karaliauti vienas.
„Noriu auginti avinus. Gal ant stogo juos reiks ganyti“, – iki kelių mirkdamas vandenyje, į savo užlietą sodybą žvilgsnį mestelėjo vyras.
Paklaustas, ar nebijo įsikurti ten, kur gresia nuolatinis vandens pavojus, jis tik numojo ranka: „Visai nebaisu. Šiemet ir to vandens nėra. Būta metų, kai užliejo viską iki pat plento. Tuomet tai valtimi plaukdavau iš namų“.
Vandens transportas paruoštas ir šįmet. Tačiau stipraus potvynio Bronius jau nebesitiki. Bent jau ne pavasarį.
„Dukart per metus užlieja. Įpratęs jau“, – tikino vyras.
Paklaustas, kokios žalos pridaro vanduo, jis ėmė kalbėti apie stulpus. Po audros tenka gyventi be elektros.
„Matote tuos stulpus šalia namo? Tai štai kokia situacija: jei jiems kas nutiktų, aš pats būčiau atsakingas. Nes elektrikai atsako tik už gedimus iki įvado, kuris štai ten – toliau. O iškvietimas meistrų kainuoja. Tik tuo ir galiu pasiskųsti“, – patikino Bronius.
Sėdęs į už daugiau nei 50 metrų nuo sodybos ant kelio paliktą automobilį, vyras atsisveikino ir nurūko savo reikalais.
Į vandens spąstus papuolusių sodybų Šilutės krašte yra ir daugiau. Vienoje (tarp Sakučių ir Alkos kaimelių), virtusioje tarsi ežero pusiasaliu, galima išvysti paskendusius avilius, medžius, kiemo rakandus. Įspūdingai atrodo ir tvenkiniais su plaukiojančiomis gulbėmis virtę miškai bei laukai. Suka sau šie vandens paukščiai ratus ne aplink nendres ar lelijas, o stulpus.
Potvynis paskandina ne tik vietinių gyventojų turtą, bet ir, kad ir kaip keistai skambėtų, žuvis. Žvejyba garsėjančiame pamaryje įsigyti vieną kitą šviežią žuvelę – itin sunku.
Keista ir tai, kad praūžęs potvynis paskandina ne tik vietinių gyventojų turtą, bet ir, kad ir kaip keistai skambėtų, žuvis. Žvejyba garsėjančiame pamaryje įsigyti vieną kitą šviežią žuvelę – itin sunku. Siūloma tik rūkyta. Užrakintos visos prašaliečius priimančios sodybos, nedirba ir restoranai.
Ventės rage, šalia seniausio Lietuvoje švyturio, nematyti ne tik jame žieduojamų paukščių, bet ir turistų.
„Sekmadienį tūkstantis žmonių šiuo keliu praėjo, – neįtikėtiną faktą, papuolus į visišką tylą, įvardija Ventės rago smaigalyje sutiktas ornitologas. Žvilgtelėjęs pro žiūronus į danguje garsus skleidžiančius paukščius, jis baksteli pirštu į kitą Kuršių marių krantą: „Štai ten Nida. O ten Preila. Kopos. Tik šiandien to vaizdo nematyti“.
Matyti tik keistai atrodantys ledo kalnai, sustumti pakankamai toli nuo Kuršių marių kranto. Tokį vaizdą, anot gamtininko, išvysi retai. Dažniausiai ledų sangrūdos susiformuoja prie pat sausumos.
