Užtrunka ne vienus metus
Priklausomai nuo nupirktų motociklų būklės, V. Dvilaitis užtrunka apie porą metų, kol plieniniai žirgai vėl suburzgia, tampa tinkami važiuoti ir įgyja originalią išvaizdą. Per tą laiką motociklai išrenkami iki menkiausių dalių, jos restauruojamos, perkamos trūkstamos, o nepavykus įsigyti, reikalingos detalės gaminamos.
„Visą gyvenimą taisiau techniką, jaunystėje – motociklus, vėliau automobilius. Todėl kai išėjau į pensiją ir atsirado daugiau laiko, nusprendžiau grįžti prie motociklų. Ne prie bet kokių, o tų, kuriuos geriausiai pažįstu – „IŽ“. Taip ir prasidėjo. Tiesa, užsiimti restauracija ne visada užtenka kantrybės. Kartais būna, kad numetu į kampą ir stovi kurį laiką nejudinami“, – juokėsi V. Dvilaitis.
Griebėsi klastos
Su motociklais susijusi visa V. Dvilaičio jaunystė. Sovietmečiu automobilių buvo vos vienas kitas, todėl pagrindinė transporto priemonė tiek žiemą, tiek vasarą būdavo motociklas. Plieniniu žirgu vyras ne tik važinėdavo kasdien, bet ir apkeliavo pusę Lietuvos, buvo nuvykęs į Kaliningrado sritį.
Priklausomai nuo nupirktų motociklų būklės, V. Dvilaitis užtrunka apie porą metų, kol plieniniai žirgai vėl suburzgia
„Tuo metu būsimą žmoną irgi motociklu vežiojau, kitokių transporto priemonių tiesiog nebuvo. Bet vieno cilindro „IŽ“ motociklai man visada patiko – jie kantrūs ir patikimi. Skirtingai, nei su dviem cilindrais. Pamenu, kai į seną rėmą įdėjau naują variklį, nuvažiavau apie 50 tūkst. kilometrų, o tai tikrai nemažai“, – pasakojo V. Dvilaitis.
Pakeisti variklį – ne vienintelis motociklo patobulinimas, kurį sovietmečiu atlikdavo eksperimentuojantys, naujovių viliojami žmonės. Tuomet visi konstruodavo, pritaikydavo motociklus savo reikmėms, dėdavo naujesnių modelių detales. Todėl dabar atstatyti motociklus į pirminę ar bent panašią būklę – itin sunku. Reikia ne tik kruopštaus darbo, žinių, užsispyrimo, bet ir klastos.
