Tiesa, šioje kiekvienam lietuviui gerai pažįstamoje kasdienybėje jau esama nemažai pragiedrulių. Galima teigti, kad visuomenė tampa pilietiškesne – dažnas gyventojas jau nesitenkina vien kasdieniu keiksnojimu panosėje, o imasi konkrečių veiksmų problemai spręsti. Pranešimų atitinkamoms institucijoms apie paliktus nebenaudojamus, apleistus automobilius daugėja, tai lemia ir dažniau paskiriamas baudas jų savininkams bei priverstinius automobilių konfiskavimus.
Aplaidumas ar sentimentai – sunku būtų pasakyti, kokios tikrosios šeimininkų priežastys lemia laikyti seną „laužą“. Į visų šių gyventojų kategoriją nusitaiko senų automobilių supirkėjai. Jei šeimininkas užmaršus ar tiesiog neryžtingas – patys susiras ir paragins parduoti. Rodos, vien sveikintinas žingsnis. Tačiau ir čia slypi problema, kartais nė kiek ne mažesnė nei pats senienos riogsojimas. Senų automobilių supirkimas – dažna dar viena „garažinio“ verslo niša, slepianti neegzistuojančią licenciją, apeinamus mokesčius ir opią ekologijos problemą.
Tik tai, kas „apsimoka“
Neturintys licencijos verstis transporto priemonių likvidavimo veikla supirkėjai nesilaiko ir daugybės būtinų reikalavimų. Jų veiksmų principas išties primityvus – išpešti kuo daugiau pelno sau, visiškai nesirūpinant žala aplinkai, teisės aktų nustatytomis pareigomis ar naujausiomis žaliavos perdirbimo galimybėmis. Taigi, vertingas dalis jie priduoda į antrinę rinką, o jiems naudos nenešančių gumos, stiklo, plastiko ar kitų atliekų tiesiog atsikrato.
Metodai, kaip tai sėkmingiau padaryti, taip pat nieko bendro neturi su jų veiklai nustatytais reglamentais. Atliekos dažnai tiesiog metamos į konteinerius, taip dar labiau paaštrinant konteinerių bei sąvartynų perpildymo problemą.
Kartais pasielgiama dar paprasčiau – atliekų atsikratoma kažkur gamtoje, pavyzdžiui, artimiausiame miškelyje. Tokie tikri taršos židiniai tikriausiai ne kartą aptikti akcijos „Darom“ savanorių ar žygeivių. Keletas jų atsidusę, tikėtina, patraukia toliau; kiti, entuziastingieji, netgi imasi tvarkymo pareigos pačių rankomis.
Tokios gamtos „puošmenos“ – ne tik estetinė problema, mat kartu su gamtą darkančiomis medžiagomis trūnys ir kenksmingos aplinkai, kurios garuodamos užteršia gruntinius vandenis, o užsidegusios išskiria toksiškas medžiagas. Aptikus atliekų sankaupas vargu ar susimąstoma, kad įmanoma ir kita išeitis – stengtis užkirsti kelią šiai baudžiamai veiklai.
Kaip atpažinti
O ko patys pirmiausia imatės, jei nusprendžiate, kad pats laikas likviduoti seną automobilį? Tikėtina, kad imsite naršyti internete. Juk ten – visa skelbimų lavina. Problema, rodos, tik viena – kaip teisingai atsirinkti? Vis tik interneto erdvė, jei tik dedama šiek tiek pastangų, leidžia apie pirkėją susirasti daugiau informacijos. Patariama vengti pavienių asmenų, neskelbiančių apie save jokių duomenų.
Transporto priemonės sunaikinimo pažymėjimas – pagrindinis įrodymas, kad automobilį patikėjote legaliai veikiančiam asmeniui
Kiek sudėtingiau, jei pirkėją atrandi tiesiog gatvėje. Apsukrūs automobilių ardytojai žino: internetas – nebūtinai ta erdvė, kuri tiesiausiu keliu atves klientą. Išties kam vargti ir ieškoti, jei skelbimas su kontaktiniu numeriu gali atsirasti tiesiai prieš nosį? Sutikite, kad ne vienas esame tuo susigundę – aktuali tema ir telefono numeris, siūlantis išspręsti problemą, gali „iššokti“ ant pravažiuojančio automobilio, šmėkštelėti prekybos centro aikštelėje ar bet kurioje kitoje populiarioje vietoje, o kartais tokią „paslaugėlę“ netgi galima rasti užkištą už automobilio stiklo.
Kaip atpažinti teisėta ir neteisėta veikla besiverčiančius asmenis? Jei nežinote, ar senus automobilius superkantis asmuo turi leidimą verstis transporto priemonių utilizavimu, tiesiog pasiteiraukite, ar jis išduos transporto priemonės sunaikinimo pažymėjimą. Tai – pagrindinis įrodymas, kad automobilį patikėjote legaliai veikiančiam asmeniui. Beje, atidavus utilizuoti transporto priemonę, privalu su pirkėju pasirašyti ir transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį.
Perdirbimo galimybės sparčiai auga
Automobilių likvidavimo veiklai iš tiesų taikomi griežti reikalavimai: visos kenksmingos medžiagos privalo būti išleistos ar surinktos bei priduotos atitinkamoms įmonėms, antrąkart panaudojamos medžiagos rūšiuojamos ir priduodamos į antrinę rinką. Beje, antrinio panaudojimo pramonė vystosi didžiuliu tempu, panaudojant vis sparčiau tobulėjančias naujas technologijas.
Iki šiol kurį laiką skelbta statistika, kad galima panaudoti virš 80 proc. seno automobilio, pasirodo, jau ima senti. Pastaraisiais metais skelbiami skaičiai beveik šokiruoja – teigiama, kad JAV jau įmanoma antrąkart panaudoti net 98 proc. seno automobilio. Ir tai dar – ne pabaiga: tikimasi, kad netrukus bus išnaudojami ir likę procentai. Taigi, JAV senų automobilių perdirbimo pramonė antrinėje rinkoje tampa lydere, nurungdama netgi panaudoto popieriaus ir plastikinių butelių perdirbimą.
Naujausiomis technologijų galimybėmis skuba naudotis legalios įmonės. Įskilę automobilio stiklai, naudoti alyvos filtrai, aliuminio ratlankiai, amortizatoriai – tai tik vieni iš daugelio antrąkart galimų panaudoti automobilio dalių, kurias šiais laikais jau yra nusižengimas švystelėti į sąvartyną.
