„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Sniego motociklais apsiginklavę nutrūktgalviai iš Lietuvos metė iššūkį snieguotam Uralui

Kiekvienas žmogus laisvalaikį įsivaizduoja kitaip. Kai vieni leidžia laiką gulėdami paplūdimyje egzotiškuose kraštuose, kiti sėda ant sniego motociklų ir meta pirštinę Uralo kalnams bei sniegynams. Taip pramogauja grupelė nutrūktgalvių iš Lietuvos ir, tikėtina, tokį žygį jie kartos dar daugelį metų.
Ekspedicija Uralo kalnuose
Ekspedicija Uralo kalnuose / Asmeninio A.Sutkaus archyvo nuotr.

Audrius Sutkus – „Bekelės filmų festivalio“ organizatorius ir keliautojas, kartu su draugų kompanija tokią atšiaurią pramogą renkasi jau ne pirmą kartą. Apsiginklavę sniego motociklais ir šilta apranga vyrai keliauja į tokias vietas, kur akys raibsta nuo sniego gausos bei gamtos peizažų. Entuziastai vyksta į Uralo kalnus.

– Kokiu tikslu sugalvojote „nusibelsti“ į Uralo kalnus?

– Su draugais iš Uralo, kaip ir su daugeliu draugų iš viso pasaulio susipažįstama kokiose nors varžybose. Su tais žmonėmis, priimančiais mus į Uralą, susipažinome Ladogoje. Pažintis užsimezgė ieškant atsarginių dalių. Tuomet žmonės kviečia į svečius. Iš pradžių tarsi nedrįsti važiuoti, bet jau ketvirtus metus, žiemą, dažniausiai kovo 11-ą dieną išvykstame į Uralą ir keliaujame.

Penkias – septynias dienas važiuojame sniegynais su tam tikrais, kalnų sniegui skirtais motociklais. Kol išmoksti važiuoti – keletą dienų pasikamuoji, o po to „kaifuoji“. Vasario, kovo mėnesį Urale būna daugiausiai sniego.

Asmeninio A.Sutkaus archyvo nuotr./Ekspedicija Uralo kalnuose
Asmeninio A.Sutkaus archyvo nuotr./Ekspedicija Uralo kalnuose

– Kokį maršrutą renkatės ir kokie sunkumai jame laukia?

– Per dieną nuvažiuojame nuo 80 iki 120 kilometrų. Maršrutas tęsiasi upių vagomis. Tenka ir įlūžti, ir vandeniu važiuoti. Išmoksti važiuoti, supranti, kad motociklas važiuoja ir vandeniu. Viskas priklauso nuo akseleracijos.

Važiuojame grupėje. Šeši, aštuoni arba dešimt motociklų. Kai matai, kad priekyje važiuojantis motociklas laužo ledą ir iš po jo trykšta vanduo, stengiesi rinktis kitą vėžę ir „prašokti“ tą sunkumą. Sustojame už kelių kilometrų, toliau nuo upės vagos ir skaičiuojame, ar visi atvažiavo. Tai tikrai ekstremalu.

Važiuojame kalnais, perėjomis. Urale labai gražu. Nakvynės būna draugų, medžiotojų trobelėse. Kai kurios trobelės pastatytos būtent tokiems kaip mes, kad čia galėtume praleisti naktį.

Trobelėse būna palikta ir degalų motociklams, po 200, 300 litrų. Tą kurą uždengia, paskui jį užsninga, todėl po to reikia kokį metrą kasti, jei nori turėti kuro. Vieni kitais ten labai rūpinasi. Tuomet tuos gerus žmones kvieti į Lietuvą, pamatyti mūsų šalies, kuri skiriasi nuo jų kraštovaizdžio.

Asmeninio A.Sutkaus archyvo nuotr./Ekspedicija Uralo kalnuose
Asmeninio A.Sutkaus archyvo nuotr./Ekspedicija Uralo kalnuose

– Ar būna tokių, kurie po pirmos ekspedicijos į Uralą grįžti nebenori?

– Būna ir tokių variantų, bet daugiau žmonių klausia, kada važiuosime vėl. Ta kelionė gana nepigi. Kelias tolimas, motociklus reikia nuomotis. Motociklai įprasti netinka, todėl iš Lietuvos jų vežtis neverta.

Uralui skirti motociklai turi pusės metro pločio vikšrus, plačias slides, palėtintą pavarą, „gervę“, krovinių skyrių bagažui. Norinčių važiuoti žmonių daugėja. Tai atsijungimas nuo kasdienybės. Telefonas ten niekur neveikia, o jei ir veikia tai jis būna kuprinėje, nes rūpi visai ne tai.

Visą dieną važiuoji, vienas kitam padedi, kasi sniegą, būni visas šlapias, o nuo motociklo dažnai nulipti net negali dėl to, kad aplink tave būna dviejų metrų aukščio sniegynai. Prapuoli sniege iki pažastų.

Asmeninio A.Sutkaus archyvo nuotr./Ekspedicija Uralo kalnuose
Asmeninio A.Sutkaus archyvo nuotr./Ekspedicija Uralo kalnuose

– Kaip išsikapstote iš sniego gniaužtų​?

– Yra tam tikra metodika, kurią tu per dieną ar dvi privalai išmokti, nes tavimi visą savaitę ten niekas nesirūpins. Yra būdas, kaip iš dviejų metrų gylio sniegyno vienas žmogus gali išsikelti įsmukusį motociklą.

Reikia atsikasti priekinę dalį, pasidaromas šuoliui tramplinas. Kilnojant priekines slides suplukamas sniegas, taip pat padaroma ir su galine dalimi. Ji sveria apie 150 kilogramų, todėl tenka daug kartų perdėlioti motociklo galą. Tuomet korpusą verti į save, akseleruoji ir šonu išverti tą motociklą į paviršių. Žiauriai įdomus jausmas, kai stovi iki pažastų sniege ir išsikapstai iš tokios duobės savo jėgomis.

Pirmiausia reikia neįklimpti, nes tai įvyksta dėl nemokėjimo. Kai jauti, kad klimpsti, meti svorį į kitą pusę. Taip išvažiuosi iš bet kur, net iš puraus sniego. Motociklo techninės galimybės yra didžiulės.

Asmeninio A.Sutkaus archyvo nuotr./Ekspedicija Uralo kalnuose
Asmeninio A.Sutkaus archyvo nuotr./Ekspedicija Uralo kalnuose

– Ar yra ten keliai?

– Kelių būna. Jais važiuoja visokie rusiški sunkiasvoriai automobiliai. Pervažiuojame šiek tiek kelių, degalinėse, jei pasitaiko, pilame kurą. Kai važiuojame grupėmis, degalų į sutartą vietą atveža samdytas „uazikas“ su priekaba.

Įdomi detalė yra ta, kad mes su vienu baku ir papildoma talpa pravažiuojame apie 100 kilometrų, o „uazikas“, tam, kad už 100 kilometrų atvežti mums degalų, važiuoja 700 kilometrų jam pravažiuojamais keliais.

Asmeninio A.Sutkaus archyvo nuotr./Ekspedicija Uralo kalnuose
Asmeninio A.Sutkaus archyvo nuotr./Ekspedicija Uralo kalnuose

– Sutinkate tokių pačių ekstremalų kaip Jūs?

– Senai mes vienas kitą vadiname benzingalviais. Tokių žmonių sutinkame ir Urale. Keliaudamas sutinki panašias, įdomias grupes. Kasmet keliaudami aplankome savo bazę Uralo kalnuose, kurioje nakvojame ir kitą dieną važiuojame į kitą Uralo viršūnę. Pernai buvo įdomi situacija. Atvykome prie viršūnės, o iki jos reikėjo lipti dar 300 metrų. Motociklais ten jau neužvažiuosi, akmenuota ir šiaip negalima, nes draustinis.

Tie 300 metrų, einant vingiais, kampu, išsitempia iki kilometro. Užlipęs į viršūnę visada ten jautiesi visiškai vienas, bet pamatėme, kad gretimoje viršūnėje yra žmonių. Nepatikėjome, nes ten su sniego motociklu nusigauti neįmanoma. Einame ir šnekame lietuviškai, rusiškai ir vėliau girdime iš toli sklindantį balsą: „girdžiu, kad lietuviškai šneka“. Nutirpo ir rankos, ir kojos, kai kovo 11-ą dieną, Uralo viršūnėje sutikome grupę Lietuvos alpinistų, kurie šia proga, kartu su ukrainiečiais, iškėlė čia vėliavą.

Atėjome pas juos. Garbaus amžiaus žmonės, su palapinėmis, įranga. Malonu buvo susitikti lietuvius tokią dieną ir tokioje vietoje. Tada supranti, kad mes dar nesame išprotėję, nes mes važiuojame. Išprotėję yra tie žmonės, kurie tą daro savo kojomis.

Asmeninio A.Sutkaus archyvo nuotr./Ekspedicija Uralo kalnuose
Asmeninio A.Sutkaus archyvo nuotr./Ekspedicija Uralo kalnuose

– Ar savo keliones įamžinate?

– Žinoma, visada stengiamės įsiamžinti geriausius momentus. Visiems linkiu panašių kelionių. Galvoju, kad tokios kelionės suteikia galimybę į pasaulį pažvelgti plačiau. Pamatai, kad žemė yra žymiai mažesnė nei yra.

Būtent tokį, į mūsų žygį panašų filmą bus galima pamatyti gruodžio 6-ą dieną Vilniuje, kino centre „Forum Cinemas Vingis“ vyksiančiame „Bekelės filmų festivalyje“. Siūlau visiems apsilankyti ir pamatyti akimirkas, kuriomis gyvena patys didžiausi benzingalviai ir ekstremalai.

Filmų peržiūra su pertraukomis vyks visą dieną, nuo 10 val. iki 18 val. Bilietus į renginį įsigyti galima www.forumcinemas.lt.

Organizatorių nuotr./„Bekelės filmų festivalis“
Organizatorių nuotr./„Bekelės filmų festivalis“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs