Vienas iš įdomiausių kei klasės sportinių automobilių – „Autozam AZ-1“. Ši markė jums tikriausiai yra negirdėta, nes buvo pateikiama tik Japonijos rinkai ir tik gana ribotą laiką iki dešimto praėjusio amžiaus dešimtmečio vidurio. „Autozam“ buvo „Mazda“ kompanijos eksperimentas iš esmės niekuo neišsiskyręs iš gana pilkos tuometinės automobilių gamos. Visgi, šios markės logotipu žymėtas vienas labai įdomus kei automobilis – AZ-1.
Kas nesvajoja apie egzotišką, retą sportinį automobilį su varikliu viduryje? Ypač, jei charakterio jam prideda ir netikėti techniniai sprendimai, pavyzdžiui, į viršų atsidarančios durelės. Šis aprašymas tikrai primena receptą superautomobiliui, bet puikiai tinka ir mažyliui AZ-1.
„Autozam AZ-1“ istorija
Visų pirma, būtina išsiaiškinti, kas gamino, kas pardavinėjo ir kieno logotipas puikavosi ant AZ-1 kėbulo. Istorija gana paprasta – automobilį sukūrė ir gamino „Suzuki“, o pardavinėjo „Mazda“, nes jai priklausė „Autozam“ markė. Iš tikrųjų, „Autozam“ buvo laikinas projektas, šalia kurio buvo sukurtos dar dvi markės. Todėl „Autozam“, galima sakyti, niekada nekūrė automobilių, o tiesiog pagal licenciją pardavinėjo kitų gamintojų mašinas.
AZ-1 buvo tokio sandorio pavyzdys. „Suzuki“ dar 1985 m. jautė, kad rinkoje yra vietos nedideliam sportiniam automobiliui. Buvo sukurtas „Suzuki RS/1“ prototipas, varomas 1,3 l. darbinio tūrio variklio, montuojamo automobilio viduryje. Projektas sulaukė žmonių susidomėjimo, buvo plėtojamas, galvojant apie masinę šių automobilių gamybą.
1987 m. Tokijo automobilių parodoje pasirodė patobulintas prototipas RS/3. Visgi, tuo metu „Suzuki“ kompanijoje buvo plėtojamas ir kitas nedidelės sportinės mašinos projektas. Kadangi abu automobiliai buvo maži, jiems abiems paprasčiausiai nebuvo vietos „Suzuki“ gamoje. Todėl buvo nuspręsta gaminti antrąjį, kuris atitiko kei automobiliams keliamus reikalavimus. Šis projektas galiausiai tapo „Suzuki Cappuccino“.
Tuo metu naujas „Suzuki“ verslo partneris „Mazda“ matė RS/3 potencialą ir nusprendė tęsti šio prototipo tobulinimą. Tiesa, ir „Mazda“ labiau linko prie kei klasės sportinio automobilio, todėl kiti prototipai buvo lengvesni, varomi mažesnio 0,55 l. variklio. Siekiant sumažinti svorį automobilio konstrukcijai buvo naudojamos kompozitinės medžiagos, grindims ir kitoms vidinėms pertvaroms panaudota aliuminio korio konstrukcija. Kai kurie prototipai jau turėjo svarbiausius stiliaus ir charakterio bruožus – į viršų atsidarančias dureles bei „Ferrari Testarosa“ primenančias angas automobilio šonuose.
1989 m. Tokijo automobilių parodoje pristatyti trys AZ-550 prototipo variantai: paprastas „Type A“ su į viršų atsiveriančiais žibintais; palengvintas, futuristiškas ir lenktyninį automobilį primenantis „Type B“ su įprastomis durelėmis bei lempomis ir dviem išmetamaisiais vamzdžiais; ir „Type C“, kuris buvo dar radikalesnis ir priminė lenktyninį automobilį. Žurnalistams ir parodos lankytojams didžiausią įspūdį paliko būtent „Type C“, bet „Mazda“ abejojo, kad tokį mažai patogumų turintį automobilį norėtų nusipirkti daug vairuotojų, todėl masinei gamybai pasirinktas „Type A“.
Susidomėjimas šiuo automobiliu parodoje paskatino „Mazda“ imtis masinės gamybos, tačiau prieš tai buvo sutvirtintas rėmas, sumontuotos paprastos lempos. Dėl pasikeitusių reikalavimų kei klasei buvo pasirinktas kiek didesnis 0,66 l variklis. Patobulinimai ir pasiruošimas masinei gamybai vyko Jungtinėje Karalystėje, nors „Mazda“ niekuomet neketino šio automobilio pardavinėti už Japonijos sienų.
Šie darbai užtruko trejus metus – potencialiems pirkėjams „Autozam AZ-1“ pasiūlytas tik 1992 m. Per šį laiką susidomėjimas mažuoju superautomobiliu atslūgo, o šalį ištiko finansų krizė. Nepaisant visų pastangų, šis automobilis buvo pasmerktas komercinei nesėkmei.
Pagrindinės kei klasės automobilių sėkmės sudedamosios dalys yra patogumas ir kaina. Žinoma, automobilių kultūros mylėtojai visada nori išskirtinių ir įdomių automobilių, bet daugumai žmonių reikia tiesiog geros transporto priemonės. „Autozam AZ-1“ kėbulo forma ir bendra konstrukcija lėmė, kad viduje buvo gana ankšta, o į viršų atsidarančios durelės, aukštas ir platus slenkstis pasunkino įlipimo procedūrą.
Automobilio siekė mažiau nei 1,2 m – „Autozam AZ-1“ buvo žemesnis už garsųjį britų pasididžiavimą „Mini“.
Žinoma, žmonės sportinius automobilius perka ne dėl jų patogumo. Bet AZ-1 buvo brangesnis nei pagrindiniai konkurentai „Honda Beat“ bei „Suzuki Cappuccino“ ir nedaug pigesnis nei MX-5 (Japonijoje tuomet vadintas „Eunos Roadster“). Dėl šių priežasčių „Autozam AZ-1“ gamyba buvo trumpa, o pardavimai – menki.
AZ-1 buvo miniatiūrinis superautomobilis
Nežinia dėl ko, bet mažos įprastų daiktų versijos visada kelia šypseną ir susižavėjimą, net jei joms nenorime skirti pinigų. Jei ir jūs esate tokių miniatiūrų gerbėjas, „Autozam AZ-1“ turėtų būti jūsų svajonių kišeninis superautomobilis. Bent jau taip atrodo matant pagrindinius techninius sprendimus.
Na, galbūt variklis ir neprimena įspūdingų superautomobilių galios agregatų. „Autozam AZ-1“ buvo varomas vos 0,66 l trijų cilindrų variklio su turbokompresoriumi. 63 AG neatrodo daug, tačiau automobilis svėrė tik 720 kg, todėl, nors ir nebuvo labai greitas, tikrai buvo smagus. Ypač turint omenyje, kad buvo varomas galiniais ratais, variklis buvo sumontuotas viduryje, tiesiai už vairuotojo nugaros, o ir pati bazė buvo labai trumpa ir siaura. „Autozam AZ-1“ turėjo mechaninę penkių pavarų dėžę.
„Autozam AZ-1“ kėbulas buvo gaminamas iš stiklo pluoštu sustiprinto plastiko. Tai – kompozitinė medžiaga, kuri yra labai lengva, pakankamai tvirta, nepasiduoda korozijai, todėl automobilių pramonėje yra naudojama ne taip jau retai. Kėbulas buvo montuojamas ant plieninės konstrukcijos, kuri mašinai suteikė tvirtumo ir saugumo. Žinoma, svarbiausi stiliaus elementai buvo į viršų atsidarančios durelės ir iš „Ferrari Testarossa“ pasiskolintos angos automobilio šonuose.
Nors dėl tokių durelių automobilis turėjo palyginti aukštą ir platų slenkstį, anga patekti į automobilį buvo gana didelė – durelių vyriai buvo arti stogo centro. Kadangi salonas buvo toks mažas, kaskart išlipant vairuotojo sėdynė turėjo būti nustumiama atgal. Japonai džiaugėsi, kad ir moterys su sijonais gali gana nesunkiai įlipti – joms tiesiog reikia keliais užlipti ant sėdynės, o tada nusliuogti į patogią poziciją. Kita vertus, dėl šių durelių nebuvo įmanoma įrengti pilnai atsidarančių langų – prasiverdavo tik nedidelės orlaidės.
„Autozam AZ-1“ buvo labai žemas – viduje sėdintis žmogus per atidarytas dureles nesunkiai galėjo į asfaltą užgesinti cigaretę. Automobilio gale buvo nedidelis spoileris. Pirkėjams buvo siūloma pasirinkti vos iš dviejų spalvų – mėlynos ir raudonos.
Žinoma, pastebėję, kad „Autozam AZ-1“ gali ištikti komercinė nesėkmė, „Mazda“ nusprendė rinkai pasiūlyti AZ-1 patobulinimą. „Mazdaspeed“ divizija sukūrė gana įdomų „Autozam AZ-1“ variantą su kiek pakeistu kėbulu, didesniu spoileriu, geresniu diferencialu, duslintuvu ir kitais mechaniniais mazgais. Buvo ir dar viena versija, vadinama „Type L“, kuri turėjo daug geresnę garso sistemą. „Suzuki Cara“ iš esmės buvo tas pats automobilis kaip ir „Autozam AZ-1“, nors ir turėjo labai smulkių skirtumų, pavyzdžiui, priešrūkinius žibintus.
Būta ir keletas automobilių modifikavimo kompanijų bandymų pasinaudoti „Autozam AZ-1“ išskirtinumu. Visgi, populiarumo šiam automobiliui neatnešė nei įdomūs techniniai sprendimai, akivaizdus išskirtinumas iš bendros kei automobilių masės, nei siūlomos naujos versijos.
Šiandien rinkoje esantys „Mazda“ ir „Suzuki“ kei automobiliai
„Autozam AZ-1“ istorijoje didelį vaidmenį vaidino „Suzuki“ kompanija, kuri, tikriausiai, komerciniu požiūriu teisingai nusprendė projekto nevykdyti pati. „Suzuki Capuccino“ buvo daug sėkmingesnis nei „Autozam AZ-1“, o ir šiandien kompanija siūlo keletą kei klasės automobilių. Apie abi kompanijas kalbėti reikia ir todėl, kad dar 1987 m. buvo pasirašytas bendradarbiavimo labai mažų mašinų sektoriuje susitarimas.
Geriausiai žinomas šiuolaikinis „Suzuki“ kei automobilis – „Alto“. Daugelyje pasaulio šalių šis mažylis, gaminamas nuo 1979 m., laikomas tiesiog miesto automobiliu, bet Japonijoje jis atitinka kei klasei keliamus reikalavimus. Šiam automobiliui gaminamas ir „Mazda“ analogas – „Carol“.
Mažas „Suzuki Jimny“ visureigis taip pat gamintas pagal šios klasės reikalavimus, nors užsienio rinkoms skirtose mašinose montuojamas kiek didesnis variklis. Tai gana įdomus visureigis, nes jis turi keturių ratų pavarą su palėtinimu, bet yra labai mažas. Nors kaip lygus su lygiais bekelėje „Jimny“ negali varžytis su dideliais visureigiais, ne vienam miesto krosoveriui toli iki šio mažylio pravažumo.
„Suzuki“ gamina ir „Wagon R“, kuris įdomus tuo, kad turi hibridinę pavarą. Dažnai maži automobiliai, palyginti su dideliais, yra gana primityvūs technologijų atžvilgiu. Bet šis turi ličio jonų bateriją, kuri įkraunama automobiliui stabdant ir užtikrina žemas degalų sąnaudas. „Mazda“ versija vadinama „Flair“. „Suzuki“ kei automobilių gamoje yra ir neįtikėtinai pigus ir stilingas „Hustler“, „Spacia“, „Every“ bei „Carry“. Išties, gaminama tiek daug kei automobilių modelių, kad gali būti, kad kažkas liko ir už šio straipsnio ribų, nes dauguma jų yra gana nuobodžios dėžės formos mašinos.
Beveik visi paminėti šiuolaikiniai „Suzuki“ kei klasės automobiliai turi savo atitikmenis „Mazda“ gamoje. Taip yra dėl to, kad gamintojai nuolat bendradarbiauja, o ir pati kei klasė nesuteikia daug galimybių gaminti įvairių dizainų furgonus ar mikroautobusus. Visoje šioje kei eroje ir „Mazda“ bei „Suzuki“ kompanijų partnerystėje „Autozam AZ-1“ išliko pagrindine žvaigžde.
„Autozam AZ-1“ buvo gaminamas nepilnai tris metus. Pardavimai buvo tokie menki, kad iš viso buvo pagaminta mažiau nei penki tūkstančiai vienetų, apie penki šimtai iš jų buvo parduoti „Suzuki Cara“ vardu. Pagrindiniai AZ-1 konkurentai susilaukė žymiai didesnės sėkmės – buvo parduota po kelias dešimtis tūkstančių „Honda Beat“ ir „Suzuki Cappuccino“. Kita vertus, ši komercinės nesėkmės istorija reiškia, kad šiais laikais išskirtinių automobilių kolekcionieriai medžioja gerus „Autozam AZ-1“ pavyzdžius, nes šis automobilis yra vienas iš rečiausių visų laikų sportinių kei automobilių.
Europoje įmanoma įsigyti iš Japonijos atvežtų „Honda Beat“ ir „Suzuki Cappuccino“, jų kainos nėra labai didelės. Tuo tarpu rasti „Autozam AZ-1“ egzempliorių yra neįtikėtinai sunku.
