Buckminsteris Fulleris buvo architektas, redaktorius ir futuristas. 1930 metais jis įsigijo architektūros žurnalą T-Square, kurį vėliau pervadino Shelter. Šį žurnalą Fulleris redagavo jau porą metų ir kaip architektas buvo gana garsus dėl masiškai gaminamo Dymaxion namo prototipo.
Dar 1928 metais Fulleris publikavo ir savo 4D mašinos brėžinius – šis keistas automobilis taip buvo pavadintas, nes galėjo važiuoti, skristi ir plaukti. Fulleriui tai buvo tiesiog ateities vizija, dar vienas brėžinys, tačiau investuotojas Philipas Pearsonas panoro Dymaxion automobilį pamatyti realybėje.
Fulleris nenorėjo priimti investicijų, nes bijojo, kad Pearsonas reikalaus pelno dalies, todėl į sutartį buvo įtraukta ypatinga sąlyga. Fulleriui buvo leidžiama investicijas tvarkyti kaip tik jis panorės – teisiškai jis galėjo visus pinigus išleisti ledams. Bet taip jis nepasielgė – 1933 metais buvo įkurta Dymaxion Corporation.
„Dymaxion“ automobilio istorija
Dymaxion automobilio dizaino kūrimui buvo pasamdytas laivų dizaineris Starlingas Burgessas ir 27 darbininkai. Reikėtų pabrėžti, kad laikas buvo neeilinis. Tuomet jau buvo įsivyravusi finansų krizė – į 27 vietas pretendavo 1000 darbininkų. Todėl Fulleris stengėsi sukurti tokį automobilį, kuris suvartotų pakankamai nedaug degalų ir būtų praktiškas. Taip pat nebuvo atsisakyta idėjos, kad automobilis galės skristi ir plaukti, tačiau šie elementai buvo atidėti ateičiai tiek dėl pinigų trūkumo, tiek dėl technologijų išsivystymo lygio.
Burgessas buvo skeptiškas, kad Fullerio įsivaizduotas automobilis kada nors pakils į orą. Tačiau svajotojas futuristas Fulleris buvo įsitikinęs, kad ateityje atsiras varikliai, kurie suteiks automobiliui galimybę pakilti vertikaliai. Fulleris aktyviai tyrinėjo gyvūnus ir jų judėjimą. Jis nusprendė, kad Dymaxion turėtų būti varomas priekiniais ratais (nes traukti lengviau nei stumti), o vairuojamas galiniu ratu tarsi žuvis manevruojanti savo uodega.
Dėmesys aerodinamikai
Didelį dėmesį automobilio kūrėjai skyrė aerodinamikai. Buvo kuriami įvairūs molio modeliai, kurie vėliau buvo testuojami vėjo tuneliuose. Akivaizdu, kad automobiliui buvo reikalinga lašo forma, kuri šiek tiek primintų lėktuvo fiuzeliažą. Taip ir atrodė Dymaxion prototipai.
Pirmasis prototipas turėjo tvirtą, bet lengvą plieninę bazę ir aliumininį kėbulą, pritvirtintą prie medinio rėmo. Dymaxion buvo varomas priekiniais ratais, tačiau priekinė ašis iš tiesų buvo apsukta tuometinio Ford Roadster galinė ašis. Buvo panaudotas ir gale sumontuotas Ford V8 variklis, išvystantis maždaug 63 kW.
Dymaxion buvo vairuojamas galiniu ratu, kuris galėjo būti pasukamas 90 laipsnių kampu, todėl automobilis galėjo apsisukti vietoje. Fulleris teigė, kad automobilis galėjo pasiekti 206 km/h greitį ir sunaudodavo tik 7,8 litrus degalų 100 km – tai puikus rezultatas tiems laikams.
Dymaxion prototipas buvo demonstruojamas parodose ir net pasirodė lenktynių trasoje. Jo viduje tilpo keturi žmonės, buvo daug vietos bagažui. Deja, jis pateko į avariją, kurią sukėlė smalsus politikas.
Avarijos metu žuvo Dymaxion vairuotojas, tačiau automobilis vėliau buvo sutaisytas. Buvo pagaminti dar du prototipai – jie turėjo didesnius langus, centrinį periskopą, kad vairuotojas geriau matytų, kas vyksta už nugaros, ir aerodinaminį stabilizatorių ant stogo. Visgi toliau Dymaxion projektas nepasistūmėjo ir viena iš priežasčių buvo tai, kad jis pasižymėjo siaubingomis valdymo savybėmis.
Prasčiausiai valdomas automobilis pasaulyje?
Fulleris gyrė Dymaxion manevringumą. Svorio centras buvo žemai, automobilis galėjo pasiekti gana didelį greitį, o ir parkuoti jį buvo gana lengva dėl dideliu kampu besisukiojančio vairuojamo galinio rato. Tačiau iš tikrųjų Dymaxion pasižymėjo siaubingomis valdymo savybėmis. Visų pirma, priekiniai varomi ratai veikė gana neblogai, tačiau jie nuolat automobilį traukė į priekį ir vienintelis galinis ratas sunkiai galėjo pakeisti judėjimo kryptį – net ir pasukus ratą jis slydo pirmyn.
Aerodinaminė automobilio forma jam leido pasiekti mažas kuro sąnaudas, tačiau šis automobilis negalėjo pakęsti šoninio vėjo – jis vis norėjo pasisukti vėjo kryptimi, dėl ko reikėtų kaltinti ir jo formą, ir tą nelemtą vienintelį galinį ratą. Pasiekus didesnį greitį automobilio galinė dalis po truputį kilo į viršų ir vairuojantis ratas prarasdavo sukibimą.
Galiausiai, reikėtų pastebėti, kad Dymaxion elgėsi visai kitaip nei vairuotojai iš jo tikėjosi – žmonės nebuvo įpratę vairuoti automobilių su galiniu vairuojančiu ratu. Daugelis triračių automobilių yra vairuojami ašimi, kuri turi du ratus. Reliant kūriniai yra išimtis ir visi žino, kad jie nėra labai stabilūs.
Taigi Dymaxion nuėjo į istoriją. Iki šių dienų išgyveno tik vienas prototipas. Pats Fulleris nelaikė automobilio nesėkme, nes jis niekada nebuvo skirtas tik važinėjimui žeme – kada nors jis turėjo ir skristi, ir plaukti.
Visgi aerodinaminės formos paieškos ir inovatyvus mąstymas nebuvo pamiršti – Dymaxion automobiliu domėjosi ir didieji gamintojai, tokie kaip Chrysler. O 2009 metais automobilis buvo pripažintas pakeitusiu pasaulį – buvo įtrauktas į knygą Fifty Cars That Changed The World.
