Tokį sprendimą LAT priėmė išnagrinėjęs ginčą, kilusį tarp „Lietuvos draudimo“ ir „Ergo Insurance SE“. Eismo įvykių metu buvo apgadinti du automobiliai, „Honda“ ir „Dacia“, kurie „Lietuvos draudime“ buvo apdrausti „Kasko“ draudimu. Dėl eismo įvykių metu padarytos žalos buvo išmokėtos 1 933 ir 11 321,38 eurų draudimo išmokos. Apgadintų automobilių liekanų vertė buvo nustatyta aukciono būdu, pardavus jas atitinkamai už 167 ir 1711,52 eurus.
Šių eismo įvykių kaltininkų civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu buvo apdraudusi draudimo bendrovė „Ergo“, tačiau ji atlygino AB „Lietuvos draudimui“ tik dalį žalos.
Nesutarė dėl likučių vertės
Abi draudimo bendrovės nesutarė dėl transporto priemonių likučių vertės dydžio, nulėmusio žalos (atitinkamai ir draudimo išmokos) dydį. „Lietuvos draudimo“ atstovų įsitikinimu, „Ergo“ nepagrįstai rėmėsi teoriniu automobilių likutinės vertės skaičiavimu, o ne realia, aukcionų būdu nustatyta automobilių liekanų verte.
Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas „Lietuvos draudimo“ ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą paliko nepakeistą.
Kasaciniu skundu „Lietuvos draudimas“ prašė ieškinį patenkinti, argumentuodama tuo, kad ji nepažeidė Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymo „Dėl kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo“, reikalavimų.
Teisės aktų nuostatos patvirtina draudiko pareigą įvertinti visus jam pateiktus dokumentus, visas aplinkybes, įskaitant ir nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus, tokiu būdu siekiant žalos dydį nustatyti taip, kad nukentėjusiam asmeniui žala būtų kompensuota visiškai, kiek tai leidžia privalomojo civilinės atsakomybės draudimo taisyklės.
Šie teisės aktai nedraudžia įvertinti transporto priemonės likutinę vertę ne teoriškai, o pagal rinkos paklausą ir pasiūlą, pavyzdžiui, aukciono būdu. Aukcionas leidžia nustatyti realią individualaus automobilio liekanų vertę. Visiškai sunaikintos transporto priemonės liekanas gali nupirkti ribotas ratas subjektų ir nukentėjusiajam gali būti apsunkinta galimybė jas realizuoti, atgauti nors dalį draudiko nustatytos teorinės liekanų vertės.
Šiuo atveju papildomai paskelbus automobilių liekanų pardavimą tarptautiniame aukcione už „Dacia“ buvo pasiūlyta didžiausia kaina – 1 000 Eur, pasiūlymų dėl „Honda“ modelio nesulaukta. Taigi teorinis liekanų vertės apskaičiavimas („Dacia“ – 3024 Eur, „Honda“ – 567 Eur) yra aiškiai neteisingas, neatitinka rinkos realijų. „Lietuvos draudimo“ nuomone, didesnes galimybes ištirti rinkos paklausą ir operatyviai nustatyti rinkos kainą turi ne nepriklausomas ekspertas, apklausdamas ribotą kiekį suinteresuotų asmenų, bet aukciono rengėjas.
Kasacinis teismas, įvertinęs teisės aktus, kurie reguliuoja transporto priemonių valdytojų privalomosios atsakomybės draudimo teisinius santykius, konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo šių teisės aktų nuostatas, reguliuojančias žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo tvarką, aiškinti kaip įtvirtinančias tam tikras įstatymo nustatytas įrodinėjimo priemones ir specifiškai susiaurinančias įrodinėjimo priemonių ratą tuo atveju, kai žalos atlyginimo dydis yra nustatomas pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles.
Tai reiškia, kad iškilus ginčui dėl draudimo išmokos dydžio (žalos dydžio) tarp asmens, reikalaujančio išmokėti draudimo išmoką, ir draudiko, apdraudusio transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, draudimo išmokos dydis (žalos dydis) kiekvienu konkrečiu atveju bus įrodinėjamas remiantis CPK nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis ir leistinais įrodymais.
Turi įvertinti visas aplinkybes
Kasacinis teismas, perduodamas bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, sutiko su apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad aukcionas yra pardavimo, o ne vertinimo įrankis, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, vien tuo remiantis nėra pagrindo teigti, jog pati savaime aukciono būdu parduoto turto kaina neatitinka tikrosios turto vertės. Atvirkščiai, būtent turto pardavimo kaina gali geriausiai identifikuoti realią daikto vertę.
Pasak teisėjų kolegijos, vertinant, ar reali turto pardavimo aukcionu kaina konkrečiu atveju laikytina reikšmingu kriterijumi apskaičiuojant žalą, gali turėti reikšmės to turto pardavimo aplinkybės, sandorio, kuriuo tas turtas buvo parduotas, sudarymo aplinkybės, ypatumai, sandorio šalių ryšiai ir kt.
„Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, ieškovė turėjo įrodyti, o atsakovas – paneigti, kad transporto priemonių likučių pardavimo aukcionas vyko tokiomis aplinkybėmis, kurios užtikrina turto pardavimą pagal didžiausiai įmanomą turto vertę, be to, atsakovas, nesutikdamas su ieškovės pateiktais argumentais, turėjo įrodyti, jog parduotų transporto priemonių likučių kaina nėra reali ir protinga“, – pažymėjo kasacinis teismas.
Kolegija konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo atitinkamas minėtos tvarkos nuostatas vertinti kaip įpareigojančias draudiką nustatant žalos dydį (atitinkamai draudimo išmokos dydį) remtis konkrečiu ir vieninteliu žalos dydžio nustatymo metodu.
„Atvirkščiai, pirmiau nurodytos teisės aktų nuostatos kaip tik patvirtina draudiko pareigą įvertinti visus jam pateiktus dokumentus, visas aplinkybes, įskaitant ir nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus, tokiu būdu siekiant žalos dydį nustatyti taip, kad nukentėjusiam asmeniui žala būtų kompensuota visiškai, kiek tai leidžia privalomojo civilinės atsakomybės draudimo taisyklės. Visiškas nuostolių kompensavimo principas reikalauja, kad asmeniui padaryta žala, kiek tai objektyviai įmanoma, būtų nustatyta ne standartizuotu, bet individualiu būdu“, – nurodė bylą išnagrinėjusi teisėjų kolegija.
