Jis toliau tęsia kelionę motociklu iki piečiausios Indijos vietos, kurioje, sakoma, baigiasi žemė. Šią savaitę jis dalinasi įspūdžiais iš Turkijos ir Turkijos-Sirijos pasienio.
Stambulas – vartai į Rytus
Keliautojas K. Mieliauskas tęsia solo kelionę motociklu į ten, kur baigiasi žemė, arba į piečiausią Indijos tašką. Per pirmąją savaitę per Lietuvą, Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją jis įveikė 2400 km ir įvažiavo į Turkiją: „Čia buvo prieš daugiau nei dešimtmetį, tradicinėse „viskas įskaičiuota“ atostogose, todėl jaučiu, kad tikrosios Turkijos iki šiol nepažinau, todėl norėjau pervažiuoti visą Turkiją ir pamatyti, kas yra tame didžiuliame, sunkiai aprėpiamame plote. Tačiau prieš tai stabtelėjau Stambule.“
Praleidus savaitę ant motociklo Stambule laukė poilsio diena, skirta įvairių techninių klausimų tvarkymui – telefono SIM kortelė, valiutos keitimas, grynųjų atsargos, kelių mokesčio kortelė ir kt. „Rodos, visi šie reikalai labai smulkūs ir užtrukti neturėtų, tačiau čia – Turkija, viskas kiek sudėtingiau, todėl diena Stambule pralėkė akies mirksniu. Tik vakare spėjau pasimėgauti vakariene su vaizdu į tolumoje stūkstantį Bosforo tiltą, jungiantį europinę ir azijinę Stambulo dalis. Nors ir prabėgomis pamatytas, Stambulas paliko dviprasmį įspūdį – tai didžiulis, įspūdingai gražus miestas, vartai į Turkiją ir Rytus, kuriame tikrai yra ką pamatyti ir nuveikti. Kita vertus, čia yra tikras žmonių knibždėlynas, todėl jame pailsėti po nuvažiuotų dviejų su puse tūkstančių kilometrų nebuvo lengva“, – sako K. Mieliauskas.
Ankstyvą kitos dieną rytą jis pajudėjo iš Stambulo, iš kurio išvykti yra du keliai – tiltas ir tunelis. Keliautojas išbandė abu – visų pirma pervažiavo 1,5 km ilgio kabantį tiltą per Bosforo sąsiaurį: „Esu pervažiavęs per daug ilgų tiltų JAV ir kitose šalyse, todėl buvo įdomu pervažiuoti ir šį. Tai – ypatingas statinys, jo plotis 39 m, o atstumas tarp laikančių atramų yra net vienas kilometras, važiuojamosios dalies aukštis virš jūros lygio yra 64 m – įspūdingi skaičiai. Tiltu grįžau atgal ir iš Stambulo išvažiavau per 5 km ilgio, 100 m po sąsiaurio dugnu esantį Eurazijos tunelį. Azija pasitiko 20 laipsnių šilumos, stipriu vėju ir Europoje pasilikusia karšta vasara.“
Tūzo druskos ežeras
Kelionė per Turkiją – tai didžiulės erdvės pojūtis – didelė šalis, dideli kalnai, didžiulės neaprėpiamos platumos, stiprus vėjas ir jokių turistų, tik gražūs, draugiški ir nuoširdūs vietiniai žmonės. Čia, bene pačiame Turkijos viduryje, tyvuliuoja antrasis pagal dydį Turkijos ežeras Tūzas. Beveik kilometro aukštyje virš jūros lygio esančio ežero ilgis siekia apie 80 km, o plotis – 50 km. Šis ežeras ypatingas tuo, kad yra labai druskingas (ežero druskingumas siekia iki 340 proc., palyginimui – vidutinis jūros vandens druskingumas svyruoja tarp 33–37 proc.) ir yra vienas didžiausių sūrių ežerų pasaulyje.
„Ežeras matyti iš toli – atvažiuojant pasirodo sunkiai akimis aprėpiamas baltuojantis plotas. Pravažiuoti pro tokią unikalią vietą paprasčiausiai neįmanoma, todėl stabdžiau motociklą ir ėjau pasivaikščioti. Iš tolo mačiau į ežerą vedančias vėžias, todėl tuoj pat kilo tokia pati mintis, kaip prieš šešerius metus atsidūrus prie Baikalo ežero – kaži, kaip jis atrodo užšalęs.
Per Baikalo ledą važiavau tris kartus, todėl ir žvelgdamas į Tūzo ežerą svarsčiau, ar juo būtų galima važiuoti. Likusios vėžės sufleruoja, kad teoriškai – tai įmanoma, todėl užlipęs ant išdžiūvusios druskos plutos pašokinėjau bandydamas suprasti, ar ji panaši į ledą. Jausmas tikrai panašus. Pasidairęs mačiau, kad druskos plutoje yra žmonių padaryti „ekečių“ – plutos storis siekia apie 15–20 cm, nors teko skaityti, kad ypač sausomis vasaromis kai kuriose ežero vietose jis gali būti ir apie 2 metrai. Žinoma, šį kartą mano planas kitoks, todėl per Tūzą nevažiavau, bet pasilieku šią idėją ateičiai – galbūt mano skaitytojai žino, ar kam nors toks iššūkis pavyko ir pasidalins informacija su manimi“, – įspūdžiais dalinasi K. Mieliauskas ir priduria, kad jausmas prie Tūzo ežero ypatingas.
Instagramiškoji Kapadokija
Beveik 200 kilometrų į rytus nuo Tūzo ežero K. Mieliausko laukė dar viena ypatinga Turkijos vieta – Kapadokija ir žymusis Gioremės slėnis, garsėjantis savo unikaliu kraštovaizdžiu. „Čia stovi daugybė uolienos stulpų su viršūnėmis, primenančiomis tarsi neišsiskleidusias musmirių galvutes. Niekada nesu matęs nieko panašaus“, – stebisi daugybę šalių aplankęs keliautojas.
300 kvadratinių kilometrų ploto Gioremės slėnio kraštovaizdį pirmiausiai suformavo natūrali žemės erozija, o unikalumo pridėjo tai, kad minkštose uolienose žmonės išskabtavo bažnyčias, koplyčias ir vienuolynus, menančius Bizantijos laikus. Vienuoliai ortodoksai uolose išgremžtose patalpose gyveno iki pat XX a. pradžios. Dėl unikalios gamtos, kultūros ir religijos samplaikos Gioremės slėnis yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Beje, kai kuriuose būstuose žmonės gyvena ir dabar, be to, yra ir uolienose įrengtų viešbučių. Vieną jų išbandęs K. Mieliauskas atskleidžia, kad jausmas nakvoti celę primenančiame kambyje yra ypatingas.
„Instagrame galima pamatyti tūkstančius ikoninių Kapadokijos vaizdų – virš Gioremės slėnio skrendančių oro balionų. Norėdamas savo akimis pamatyti šį vaizdą jau 5 valandą ryto stovėjau ant kalno, laukiau kol prašvis ir pradės kilti balionai. Vaizdas kerintis – pirmieji besiskverbiantys saulės spinduliai, maždaug šimtas kylančių oro balionų ir absoliuti ramuma. Deja, visa tai pasibaigia atvažiavus turistų pilnų autobusų, kurie užpildo apžvalgos aikšteles ir vietoj pasimėgavimo atmosfera daro galybes selfių. Gioremės slėnį ir miestelį tikrai rekomenduoju pamatyti – vaizdas tikrai unikalus, – bet rekomenduoju slėniui skirti bent porą dienų, kad atmosfera pasimėgautumėte neskubėdami, susiradę atokesnių vietų, pasivaikščioję įrengtais trekingo takais“, – pasakoja K. Mieliauskas.
Kuo toliau – tuo karščiau
Kelias iš Vidurio Turkijos toliau driekėsi neaprėpiamais šalies toliais, kol likus maždaug dviem šimtams kilometrų iki Irako sienos K. Mieliauskas įvažiavo į trijų km ilgio tunelį, po jo sekė dar vienas kilometro ilgio ir dar vienas – taip iš tunelių jis neišlindo maždaug dešimt kilometrų. Po jų laukė „staigmena“ – malonūs 23 laipsniai šilumos pavirto 39-iais laipsniais karščio: „Skirtumas nustebino, bet suprantu ir tai, kad toliau bus panašiai arba dar karščiau. Važiuoti tokiame karštyje – panašus iššūkis į tą, su kuriuo susiduriu važiuodamas itin žemoje temperatūroje, bet apie tai daugiau papasakosiu kitą kartą.“
Keliautojas pastebi, kad kartu su temperatūra pasikeitė ir kraštovaizdis – tapo panašus į mėnulį. Driekiasi stepės, medžių nematyti, miesteliai įsikūrę daubose ir išdygsta lyg „viduryje niekur“, architektūra skiriasi nuo anksčiau matytos Turkijoje ir ima priminti Iraną ar Iraką. Skiriasi ir žmonių veidai, beveik niekas nekalba angliškai.
„Paskutinius 150 km iki viešbučio važiavau palei už kelių šimtų metrų nuo kelio vingiuojančią Sirijos sieną – betoninę, kelių metrų aukščio. Apsistojęs viešbutyje per kambario langą taip pat mačiau ne Turkiją, o Siriją. Apėmė keistas jausmas, visgi Sirija nėra įprasta, kasdien kelyje pasitaikanti šalis. Iki Irako liko apie 40 km, ten rytoj ir važiuosiu. O nuo Lietuvos iki Turkijos jau nuvažiavau 2400 km, pervažiuoti Turkiją prireikė dar beveik 2200 km – važiuoju tik šiais metais prekyboje pasirodžiusiu motociklu CFMOTO 800MT, todėl ši kelionė yra išbandymas ne tik man, bet ir viena pirmųjų pasaulyje tokio ilgio kelionė šiam modeliui”, – atsisveikina keliautojas K. Mieliauskas kviesdamas kitą savaitę skaityti jo įspūdžius iš Irako.
