„Kurdistane mane lydi nuolatinis prakaitavimas, nepridengtas vietas tiesiog degina, o dešinės kojos blauzdą svilina aprangos užtrauktukas, bet tai yra kelionės dalis“, – sako keliautojas, galėjęs palyginti važiavimą 50 laipsnių karštyje su 50 laipsnių šalčiu. Bet apie viską iš eilės jau trečiajame pasakojime iš „Ten, kur baigiasi žemė“.
Pirmas žvilgsnis į Kurdistaną
Pernakvojęs netoli Turkijos-Irako sienos su vaizdu į Siriją, K.Mieliauskas netrukus atsidūrė pasienio poste. Išvažiuoti iš Turkijos – paprasta, procedūros užtruko vos kelias minutes, įvažiuoti į Iraką, tiksliau Irako Kurdistaną, – prireikė maždaug pusantros valandos. „Nors jokių ypatingų dokumentų nereikėjo, bet teko stabtelėti prie maždaug dešimties „langelių“, kažką užpildyti, atsakyti į klausimą ar gauti antspaudą. Pavyzdžiui, į pasą dedamas antspaudas, kad esu pasiskiepiję COVID-19 vakcina. Įdomu, kad pasieniečiams užteko mano žodinio patvirtinimo, kad pasiskiepijęs. Viza išduodama pasienyje, kaip ir laikinas motociklo importo dokumentas. Ir štai, aš jau Irako Kurdistane“, – pasakoja keliautojas.
Kurdistanas – tai didžiulis istorinis regionas, dabar nusidriekęs per Turkijos, Irano, Irako ir Sirijos teritorijas. Manoma, kad jame gyvena apie 40 mln. kurdų. Irako Kurdistanas yra istorinių kurdų žemių dalis, autonominis regionas šiaurės Irake, siekiantis visiškos nepriklausomybės. Tai atspindi net faktas, jog su Kurdistano viza negalima įvažiuoti į likusią Irako teritoriją.
Pakeliui į regiono sostinę K.Mieliauskas pravažiavo ne vieną kaimą, kuriame vyko įprastas gyvenimas: žmonės kepė duoną, meldėsi, dirbo, tvarkėsi, o jų veidus puošė šypsenos. Ir jei didesniuose miestuose galima susikalbėti angliškai, tai kaimuose šia kalba niekas nekalba. Bet technologijos paplitusios visur, todėl žmonės traukė mobiliuosius telefonus ir savo klausimus vertė internetu. O jei tokio nebuvo – kalbėjo žvilgsniais ir gestais.
Netikėtas klausimas Erbilyje
Pirmas K.Mieliausko sustojimas dideliame Kurdistano mieste – autonominio regiono sostinė Erbilis, kuriame gyvena apie pusantro milijono žmonių. Manoma, kad Erbilis yra vienas seniausių nuolat gyvenamų pasaulio miestų. Pirmoji gyvenvietė čia buvo įkurta V tūkstantmetyje prieš mūsų erą, o miestas minimas šumerų šaltiniuose. Įspūdingiausi Elbilio statiniai – milžiniška Erbilio citadelė, įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, ir įspūdingu interjeru garsėjanti Didžioji mečetė su 36 m aukščio Mudhafarijos minaretu.
„Pirmas įspūdis įvažiavus į miestą – prabanga. Gatvėse mačiau daug labai brangių automobilių, pats automobilių parkas, mano nuomone, gan naujas, apie dešimt metų. Taip pat nemažai prabangių viešbučių. Tiesa, atvažiavęs savo prie viešbučio susidūriau su įdomia situacija: vos pastačiau motociklą nuotraukai, pribėgo vaikinas be jokių skiriamųjų ženklų sakydamas, kad čia fotografuoti negalima. Bandžiau diskutuoti, bet pamačius kaip jis stipriau suspaudė ant peties kabantį automatinį ginklą, apėmė keistas jausmas. Visgi situacija baigėsi šypsenomis ir asmenukėmis“, – dviprasmiais įspūdžiais dalijasi keliautojas.
Už porą dolerių K. Mieliauskas nusisamdė taksi ir atsidūrė Erbilio centre, šalia Citadelės šurmuliuojančiame parke su fontanais: „Žmonės čia, kaip ir visame pasaulyje, tiesiog mėgavosi vakaru, valgė ledus ir gėrė limonadą, vaikštinėjo po spalvingą turgų. Čia nusprendžiau išsikeisti pinigų. O keitykla – tai gatvėje sėdintis žmogus su kalnu pinigų ant prekystalio. Tokių keitėjų tikrai ne vienas, todėl neatrodo nesaugu.“
Tačiau bene didžiausias netikėtumas Erbilyje laukė užsukus pavakarieniauti. Užeigos „buhalteris“ sužinojęs, kad esu iš Lietuvos, nudžiugo ir paklausė: „Ar tu pažįsti Alaną Chošnau?“. Negalėjau patikėti ir pats jo paklausiau, iš kur žino apie šį dainininką. Vyras atsakė, kad A. Chošnau yra kurdas, o jie visus nusipelniusius ir po pasaulį išsibarsčiusius kurdus žino. Neįtikėtinas pokalbis, praskaidrinęs nuotaiką!”
Išbandymas karščiu
Irake sunku nekalbėti apie karštį, pripažįsta K. Mieliauskas, iki šiol išbandęs priešingą temperatūrą – ne kartą motociklu važiavęs 50 laipsnių šaltyje. Keliaudamas iki piečiausio Indijos taško jis jau susidūrė su +40 laipsnių Turkijoje, bet Irakas pasitiko dar didesniu karščiu – 48 laipsniai lauke, o stovint automobilių kamštyje temperatūra kilo net iki +57.
„Jausmas važiuojant tokioje temperatūroje? Lydėjo nuolatinis prakaitavimas, nepridengtas vietas degino, o dešinės kojos blauzdą net svilino aprangos užtrauktukas. Iš esmė, didelis karštis panašus į didelį šaltį. Tik, kaip sakoma, šiluma kaulų nelaužo, bet lydo, – šypsosi keliautojas ir priduria, – tiesa, susikoncentruoti važiuojant nuo karščio šiek tiek sunkiau. Todėl, kad kūnui ir protui būtų lengviau dorotis su iššūkiais, nepamirštu vartoti maisto papildų. Be to, per kelias dienas jau pradėjau priprasti, gyventi galima. Vienintelis nepatogumas, kad kai oro temperatūra viršija 37 laipsnius, t. y., žmogaus kūno temperatūrą, jis tampa deginančiu, o ne vėsinančiu.
Todėl šalmo stiklą turiu važiuoti užsidaręs, o užsidarius stiklą ima trūkti oro. Bet tai dalis kelionės.“
Nepaisant karščio keliamų nepatogumų, keliautojas sako, kad Kurdistano peizažai yra užburiantys ir primena mėnulį. Nėra augalų, kalnų siluetai stulbina, o nuo beribių tolių sunku atitraukti akis. Todėl K. Mieliauskas negalėjo atsispirti norui nusukti nuo asfaltuoto kelio ir pasimėgauti gamtos grožiu: „Mano enduro motociklas man suteikia tokią galimybę. Aišku, kilo nedidelė rizika įvažiuoti į kokią nors draudžiamą zoną, bet peizažai labai viliojo pabūti visiškoje tuštumoje, tyloje ir ramybėje.“
Irano pasienio link
Prieš leisdamasis Irano pasienio link, K.Mieliauskas užsuko į dar vieną didmiestį – beveik milijoną gyventojų skaičiuojančią Suleimaniją. Kitaip nei prieš tai aplankytas Erbilas, šis miestas „jaunas“, vos kelių šimtų metų amžiaus. Apsistojęs viešbutyje ir pasiteiravęs jo šeimininko, ką galėtų pamatyti miesto centre, gavo pasiūlymą važiuoti į prekybos centrą arba pagrindinę miesto gatvę, kurioje būriuojasi gatvės maisto pardavėjai, todėl pasirinko pastarąją:
„Vietinis maistas ten puikus: verdamas tiesiog gatvėje, beveik nieko nekainuoja. Tiesa, į akis ypač krito gausybė sėdinčių, arbatą geriančių ir tarpusavyje bendraujančių vyrų, moterų – vos viena kita. Jie nebuvo labai patenkinti pamatę, kad filmuoju, ypač moterys dengėsi skaromis ir vengė patekti į kadrą.
Kalbant su vietiniais Suleimanijoje pirmas jų klausimas buvo, kodėl važiuoju į vietą, kurią jie patys vadina pragaru. Jie sako, kad atskirtis tarp turtingų ir nepasiturinčių čia labai didelė, galimybės ribotos. Taip pat jaučiasi tikėjimo „rėmai“ – net jei groja muzika ir liejasi kalbos, jausmas gan slogus. Man buvo smalsu, įdomu, užvažiuoti į šį karštą, bet įspūdis čia apima dviprasmiškas. Dar turiu suprasti, ar norėčiau čia grįžti, o dabar jaučiu, kad Iranas jau šaukia.“
K.Mieliauskas skaičiuoja, kad per Irako Kurdistaną nuvažiavo 600 km, o iš viso CFMOTO800MT motociklu iš Lietuvos nuvažiavo jau 5300 km. Beje, keliautojas sako, kad keliai Irako Kurdistane verti atskiro paminėjimo: jie arba visiškai nauji ir idealiai lygūs, arba duobėti ir besiprašantys remonto. Dar įdomiau tai, kad naujos ir senos atkarpos tarpusavyje kaitaliojasi, todėl tenka maždaug dešimt kilometrų važiuoti nauju, dešimt kilometrų senu asfaltu. Kelių žymėjimo nėra, posūkio signalo vietiniai nerodo – visi važiuoja pasikliaudami „organiniu“ ritmu. Na, o sutemus vairuotojai neįsijungia automobilių šviesų, ypač tada, kai sugalvoja važiuoti prieš eismą.
Atsisveikindamas K. Mieliauskas kviečia kitą savaitę skaityti jo įspūdžius iš Irano.
