„Norint greitai įveikti trasos ratą važiuoti reikia visai ne taip“, – rodydamas tik geriausiems „drifto“ specialistams suprantamus judesius tarė daugkartinis Estijos ralio čempionas Margus Murakas. Jo rankose buvo „Toyota GT86“ ir mano gyvybė. Ir abu vienodai pasitikėjome beveik nebylaus profesionalo gabumais.
Naujoje Parnu lenktynių trasoje buvome bene pirmieji svečiai. Trasa labiau priminė statybų aikštelę, kurioje įvairiausiais kampais suraizgytas kokybiškas asfalto keliukas. Lenktynių trasoms būdingų raudonai baltų „kerbų“, greičio gesinimo zonų nebuvo nė kvapo. Ką jau kalbėti apie starto finišo juostos mergaites trumpais sijonėliais...
Estijos pietvakariuose, visai prie Baltijos jūros įrengta nauja trasa iš tiesų nėra nauja. Parnu turėjo pusėtiną žiedinių lenktynių trasą, savo kalibru panašią į mūsų Nemuno žiedą. Tačiau prieš kelis metus estai teisingai surašė keliasdešimt puslapių dokumentacijos ir iš siuntė į Briuselį. Sulaukė atsakymo su keliais ar keliasdešimt milijonų pinigų ir lenktynių trasą pastatė iš naujo. Ne perstatė senąją, o jos vietoje įrengė naują. Teisybės dėlei pasakysiu, kad „Nemuno žiede“ tuo metu galiojo džiunglių įstatymai, kurie dar iki šių dienų laukia išrišimo įvairiausiuose teismuose. Estija – Lietuva, 2:0.
 |
| Parnu lenktynių trasa – tikra statybų aikštelė |
Taigi, Parnu trasa. Mūsų tikslas čia vienas – išbandyti pagaliau į prekybą paleistą „Toyota GT86“ automobilį. Jis, rodos, sukurtas tokioms trasoms. Jis mažas, vikrus, pakankamai galingas (akcentas ant žodžio pakankamai) ir nebrangus. Metams bėgant tokių automobilių Parnu trasoje tikrai daugės – jau dabar Baltijos autosporto pasaulyje zuja gandai, kad vienas kitas lenktynininkas ruošiasi sėsti prie „GT86“ ar brolio „Subaru BRZ“ vairo. Vos tik prasidėjus oficialiai modelio prekybai.
Naujai išlietas žiedas man, kaip žiedinių lenktynių antispecialistui, pasirodė labai įdomus. Posūkių čia yra ir greitų, ir lėtų, ir labai daug reikalaujančių, ir labai smagių. Tarkime, trasos pusiaukelėje yra gerokai pasviręs (lyginame su horizontu) posūkis, kuriame turi būti ypač drąsus. Pasvirimas kompensuoja posūkio kampą ir leidžia čia važiuoti kiek greičiau, nei liepia galva. Arba pats pirmas trasos posūkis, prieš kurį reikia sunaudoti visas stabdžių pedalą minančios kojos jėgas. Trasa yra daugiau nei pakankama vaikų žaidimo aikštelė.
Bet, kai už šviežutėlio asfalto laukia grioviai, betono luitai ar tiesiog šlaitai – ieškoti kažkokių ribų nėra prasmės. Na gerai, pasakysiu taip, neturėjau jokio noro ieškoti ribų. Kai už vairo sėdo Margusas, ribos buvo juntamos čia pat. Kolega, pasakodamas apie pasivažinėjimą su Jono Poškaus 600 AG „Mitsubishi“ naudojo tokius epitetus kaip atominės bombos sprogimas ir pan. Tai jokiais būdais netinka kalbant apie „GT86“. Ilgai galvoje ieškojęs palyginimo su kokiais nors „sprogimais“, radau tik tokį – samurajaus kardas. Štai kaip.
Margusas trasoje darė stebuklus. Prieš jį trasoje važiavęs tikrai gabus jaunas lenktynininkas, turbūt, taupė naują japonišką automobilį, nes pastoviai maišėsi seneliui Margusui. Kartą net sustojome trasoje – laukėme kol jaunėlis dings iš horizonto. Ir tuomet vėl grįžome į greitą tempą. Pasivažinėjimas buvo įsimintinas. Trys greiti ratai keleivio kėdėje ne visiems buvo įveikiami. Kolega, pajautęs, kad skrandžio turinys kyla į dangų, paprašė Marguso pabaigti šou. Kompensacijai gavo išpiešti tris geras saules ant prieš dvi dienas pakloto aptarnavimo zonos asfalto.
 |
| „Toyota GT86“ testai Parnu lenktynių trasoje |
Po to prie vairo sėdau aš. Laikiausi labai rimtu tonu „Toyota“ atstovų duoto patarimo palikti įjungtą ESP stabilumo sistemą. Sportiniu rėžimu. Supratau kodėl – patyliukais išjungus sistemą pabandžiau sekundėms kelioms tapti „drifteriu“ (šonaslydininku, jei šį tekstą skaito kalbininkų gildijos nariai). Užmesti automobilį slydimui nėra sunku, tačiau sugauti jį bandantį grįžti į fizikos dėsnius – sunku. Jis sukurtas važiuoti greitai, visais keturiais ratais neprarasdamas kontakto su asfaltu.
Beje, tą pačią dieną panašų pokštą – pabūti „drifteriu“ – sumanęs iškrėsti estas išbandė oro pagalves. Paskutiniame trasos posūkyje „pastatęs skersą“ jis nesugaudė automobilio ir rėžėsi į kelis šimtus tonų sveriančią betono sieną. Šis incidentas įrašytas į dvi „rekordų“ knygas – pirmoji avarija naujame Parnu žiede ir pirmasis Baltijos šalyse sudaužytas „GT86“ automobilis. Na, bet grįžkime prie gražesnių emocijų.
Paskutinį kartą taip patogiai vairuotojo krėsle esu įsitaisęs tik prieš gerą pusmetį prie „Nissan GT-R“ vairo. „Toyota“ moka sukurti patogų automobilį, bet šį kartą jie pralenkė net save. „GT86“ sėdėti ypač patogu, pavarų svirtis yra idealioje vietoje, vairas idealiai nutolęs ir idealaus dydžio. Na, ir visi kiti jungtukai yra ten, kur reikia. Prabėgus kelioms savaitėms po pasivažinėjimo neprisiminiau nei vieno salone surasto trūkumo. Buvome su kolega kažką sugalvoję, tačiau geri įspūdžiai nuplovė blogus. Turbūt, burnojome ant puodelių laikiklių… Kvailiai. Kam jie rūpi.
Dabar kalbėsime apie interjerą. Visiems bent kiek žiedinėms lenktynėms prijaučiantiems bus labai įdomu sužinoti, kad į „Toyota GT86“ automobilį, nulenkus galines sėdynes, telpa lygiai keturi ratai su „slikais“, kanistras degalų, šalmas ir sportinė apranga. Sakykite ką norite – tai pats geriausias dalykas ką galime pasakyti kalbant apie bagažinės tūrį. Suprask, jūs – visi BMW ir „Aston Martin“ šeimininkai – galite mėruotis golfo lazdomis, mes matuojamės „slikais“.
Žinote, šitas bagažinės ir padangų klausimas man viso pristatymo metu neiškrito iš galvos. Geresnio dalyko pasakyti apie šį automobilį ir negalėtum. Tai apibūdina jo charakterį – tai kiekvienai dienai puikiai tinkantis automobilis, kuris apautas reikiamais ratais trasoje parodys visiems kas jis yra. Ir po sekmadieninio pasivažinėjimo „Fast Lap“ lenktynėse jūs jausite vidinį „zen“ iki pat Kalėdų.
 |
| Dabar jau žymus betono luitas, kuriame dužo pirmasis „Toyota GT86“ |
Valandą pasisukinėjus mieste ir kelias valandas trasoje, su automobiliu nesinorėjo skirtis. Esate matę prekybos centre ašaromis apsipykusį vaiką su automobilio modeliuku rankoje ir tėvą, kuris sako „ne“? Kai „Toyota“ atstovė paprašė automobilio raktelių, labai rimtai apsvarsčiau iškelti tokią sceną ir viltis, kad iš gėdos jausmo ji prasmegs skradžiai žemę. Na, bet estė buvo gudri ir vienus raktelius iškeitė kitais – persodino mane į „Prius“. O kaip aš gailėjausi tos akimirkos…
Beje, po poros savaičių apsilankęs tame pačiame Parnu mieste išvydau visą eilę superautomobilių. „Lamborghini Gallardo“, „Murcielago“, „Porsche 911“ ir dar eilė „superių“ atvyko iš įvairių Skandinavijos kampų pasivažinėti nauja trasa. Ir žinote ką? Aš šventai tikiu, kad su „GT86“ šioje trasoje yra gerokai linksmiau. Būtų dar linksmiau, jei ne viena šio automobilio bėda. Variklis.
Bėda jo vadinti gal nereikėtų – jis yra labai neblogas. Keturių opozicinių cilindrų, 200 AG galios – rodos, pagaminimo receptas neblogas. Tačiau jam akivaizdžiai trūksta sielos. Galios klausimu jau rūpinasi eilė kompresorių ir turbinų gamintojų. Manau, čia jos nereikia. Bet viliuosi, kad turbina ar kompresorius išspręs ir sielos klausimą. Tokiame automobilyje turi būti jo vertas motoras. Kai važinėjausi ne pirmos jaunystės „Alfa Romeo“ automobilius su V6 „Turbo“ motoru, pagalvojau, kad tai yra variklis, kokį norėčiau matyti po „GT86“ dangčiu. Na, spėju, dėl to labai gailėčiausi, nes jis begėdiškai sunkus ir nepatikimas. Bet jis kalba su vairuotoju.
Visi nori „Toyota GT86“. Jis, tu, aš – visi.
Neverta aušinti burnos kalbant apie ypatingai gerą šio automobilio balandą, ypač tiksliai persijungiančias pavaras. Jūs turbūt jau visuose interneto portaluose, laikraščiuose ir žurnaluose skaitėte apie tai, kad tai puikus automobilis. Apie jį kalba visi. Nuo šešiolikmečio iki šešiasdešimtmečio. Čia, mieli skaitytojai, yra svarbi dalis.
Kam patinka „Toyota GT86“? Ogi visiems. Perkamąją galią įgijusiems keturiasdešimtmečiams, kurie savo jaunystės laikais svajojo apie senąją „Corolla AE86“, trisdešimtmečiams, kurių vienas kitas turėjo kokią pakvaišusią seną „Toyota“. Ir visiškai jauniems, kurie atsisako būti „žali“, vairuoti hibridus ar elektromobilius ir trokšta įsirašyti į benzingalvių gretas. Visiems patinka „Toyota GT86“. Visi jo nori.
Ir man tai labai patinka. Pats faktas, kad dar nepasirodęs automobilis yra visų priimamas išskėstomis rankomis. Tiesa sakant, tai pirmas šios markės automobilis, kuris paliko įrašą mano „svajonių garažas“ knygelėje. Toks automobilis – viskas ko mums reikia, norint atsipeikėti iš arklio galių hipnozės. Mums jų nereikia. Mums reikia jų teikiamo džiaugsmo. Ir jei 200 arkliukų man suteikia daugiau džiaugsmo nei 450 „Corvette“ mustangų, skaitau šį automobilį pavykusiu.
Daugiau techninės informacijos apie „Toyota GT86“ rasite Autoplius.lt naujų automobilių kataloge.
