Prancūzai daugelį metų kūrė nuostabius karštuosius hečbekus su priekiniais varančiais ratais. Laikais, kai „DOHC“ užrašas ant variklio dangtelio vertė didžiuotis savo automobiliu, „Golf“ klasės automobilius su 130 AG buvo galima laikyti greitais.
Pamenate „Honda CRX“, „Peugeot 205 GTI“? Mažas miesto pikčiurnas gamino ir „Renault“. Ir tai sėkmingai daro šiomis dienomis, tačiau karštieji hečbekai tapo pernelyg greiti. Gamintojai taip sutelkė visą dėmesį į objektyviais argumentais paremtą konkurenciją, kad dalis automobilių paprasčiausiai prarado savo žavesį.
Atrodo, kad be arklio galių ir dešimtųjų sekundės dalių Niurburgringo trasoje visa kita tapo nebesvarbu. Todėl reikia nukeliauti bent dešimtmetį atgal ir prisiminti beveik lygių neturėjusį B segmento monstrą – trečios kartos „Renault Clio RS“.
Per gana ilgą savo evoliuciją „Clio“ turėjo kelias labai piktas versijas – nuo šiandien klasika laikomų „Williams“ versijų iki „RS Trophy“, kurių dinamika lenktynių trasoje užtrauktų gėdą senstelėjusiems „Ferrari“ automobiliams.
Tačiau viena karščiausių šio modelio versijų neabejotinai buvo gaminama nuo 2006-ųjų. Trečios kartos „Clio RS“ versija nesugebėjo išsisukti nuo tą periodą dominavusių tendencijų. Automobilis savo pirmtaką pralenkė ne tik gabaritais, bet ir svoriu.
Sportiško hečbeko saloną gamintojas aprūpino kokybiškesnėmis, minkštesnėmis medžiagomis, o priaugusius kilogramus „Renault“ kompensavo montuodami galingesnius 2,0 litrų variklius su 197 – 204 AG. Ir nors „analoginių“ automobilių mėgėjai nusiminė dėl prancūzų sprendimo pereiti prie elektrinio vairo stiprintuvo, juos turėjo pradžiuginti greitesnė vairo kolonėlė, aerodinamines savybes gerinantis galinis difuzorius bei „Brembo“ gamintojo stabdžių sistema.
Vizualiai sportiška „Clio RS“ versija nuo įprastų modelių išsiskyrė ne tik agresyvesniais stabdžiais, galiniu difuzoriumi ir žiaunomis ant priekinių sparnų. Prancūzai sparnus praplatino: priekinius – 48 mm, o galinius – 50 mm. Platesnė priekinė ir galinė tarpvėžė suteikė automobiliui ne tik dailesnę stovėseną, bet ir žemesnį svorio centrą arba tiesiog pagerino valdymo savybes.
Aštrus lyg chirurgo skalpelis šio automobilio charakteris pasižymi nesunkiai „nuplėšiama“ galine ašimi. „Renault“ inžinieriai pasistengė, kad norint priversti šį automobilį slysti šonu, tai padaryti būtų vienini juokai.
Trečios kartos „Renault Clio RS“ iki 100 km/h pagreitėja per maždaug 6,7 sekundės – tai solidus rezultatas net ir matuojant automobilius pagal šių dienų standartus. Ir nors šis dešimties metų senumo „Clio RS“ tiesiojoje gali būti paliktas galingo dyzelinio universalo dūmuose, atmosferinių variklių žydėjimo laikais tai buvo tikra savo segmento bomba.
Šio automobilio gamybos periodu, iki pat 2012 metų pabaigos rinkoje nebuvo tokių karštų šios klasės automobilių. Kai kurie kiti gamintojai jau buvo paveikti variklių darbinio tūrio mažėjimo tendencijos ir greičiausius modelius aprūpino mažesniais motorais su turbokompresoriais. Šie trečios kartos „Clio RS“ modeliui neprilygo dėl vangesnės akceleratoriaus reakcijos, prigesinto garso.
„Renault Clio RS“ ir dabar yra mėgstamas savo sportiško charakterio. Šis hečbekas klusniai vykdo visus vairuotojo nurodymus – neria į posūkius geriau nei kelis kartus brangesni automobiliai. Daugybė automobilių žurnalistų iš viso pasaulio „Clio RS“ prisimena, kaip vieną geriausių tokio tipo modelių.
Transporto skelbimų portale Autoplius.lt šiuo metu parduodami keli tokie modeliai, o jų kaina siekia 4,9 – 6 tūkst. eurų. Dažnai šie modeliai pagal pajėgumą lyginami su „Honda Civic Type-R“ ar „Volkswagen Golf GTI“, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog pastarieji yra C segmento hečbekai ir savo klasėje tiesiogiai konkuravo ne su „Clio RS“, o su didesniais bei galingesniais „Megane RS“.
