Vasara. Šiltos dienos, tačiau apie atostogas nėra kada galvoti. Darbo reikalai ir užduotys veja viena kitą. Ryte atskrieja žinia, kad reikia skubiai nuvykti į kitą miestą. Sėdu į automobilį, kol palieku miestą, surūkau cigaretę ir pasuku į užmiesčio kelią. Greitis čia ribojamas iki 90 km/val. Saugiems lenkimams atkarpų mažai, tad tenka kantriai laukti, kol kelias taps laisvas ir bus galima už nugaros palikti vieną kitą vilkiką.
Iki tikslo dar 30 kilometrų. Priekyje – du automobiliai. Priešpriešinėje eismo juostoje – jokių automobilių. Perjungiu pavarą į žemesnę ir spaudžiu akceleratorių kiek giliau. Jau netrukus lenkiu du priekyje manęs važiavusius automobilius. Vienas jų kiek pasitraukia, tad mirkteliu avarinėmis šviesomis padėkodamas už geranoriškumą. Kelias tiek mano kryptimi, tiek iš priekio – laisvas. Nusprendžiu šią atkarpą išnaudoti ir išlošti minutę kitą laiko. Spidometro rodyklė kyla iki 120, vėliau iki 130 km/val.
Pastebiu, kad galinio vaizdo veidrodėlyje ne ką atsilieka „Audi“. Kelias vis dar laisvas, tad pridedu dar 10 km/val. ir taip pavažiuoju dar kelis šimtus metrų, kol pamatau priekyje vėl vykstantį eismą. Švelniai, trumpais stabdžio spustelėjimais lėtėju, taip apie savo veiksmus galinėmis žibintų šviesomis informuodamas iš paskos važiuojantį „Audi“. Sugrįžtu prie 90 km/val. ribos, vėliau, pagal apribojimus, lėtinu iki 70 km/val.
Galiausiai išgirstu sirenas, primenančias policijos automobilį, tačiau niekur nematyti skubančių specialiųjų tarnybų.
Galiausiai išgirstu sirenas, primenančias policijos automobilį, tačiau niekur nematyti skubančių specialiųjų tarnybų. Staiga per galinio vaizdo veidrodėlį pastebiu „Audi“ grotelėse mirksinčias raudoną ir mėlyną spalvas. Pirma mintis – įkliuvau. Teliko sužinoti, kaip skaudžiai kainuos šis, ne visai nekaltas, elgesys kelyje.
Priėjęs policijos pareigūnas prisistato ir paprašo dokumentų. Pateikiu visus dokumentus, kurių reikalaujama. Esu pakviečiamas susipažinti su mano užfiksuotu greičiu. Pareigūnai paaiškina, kad greitį viršijau daugiau nei 50 km/val., o ir suteikiama 2 km/val. paklaida man jau nepagelbės. Esu supažindinamas su tvarka, pagal kurią iš manęs paimamas vairuotojo pažymėjimas ir teisių likimą bei baudos dydį spręs teismas.
Nieko nelaukiant man surašomas protokolas. Vengti atsakomybės ar siūlyti kyšio net nesiruošiau. Už savo nuodėmes reikia „atstovėti“ vyriškai. Pasiėmęs protokolą, laikiną vairuotojo pažymėjimą ir dokumentus, atsisveikinu su pareigūnais ir sėdu į savo automobilį. Nors ir sugaišau dar daugiau laiko nei būčiau važiavęs pagal taisykles, toliau kelionę tęsiu neviršydamas leistino greičio.
Nors ir vėluodamas, tačiau reikalus kitame mieste sutvarkyti spėju. Atgal važiuoju intensyviai rūkydamas, nes kitaip nepavyksta, kai imi mąstyti apie laukiančius pažeidimo padarinius. Nuo 289 iki 434 eurų siekianti bauda nėra tai, kas mane gąsdintų. Lygiagrečiai su bauda laukia ir vairuotojo pažymėjimo atėmimas nuo vieno iki šešių mėnesių.
Laukiu teismo dienos su viltimi, kad bus paskirtos pačios minimaliausios sankcijos. Ir ta diena išaušo. Apsilankau pas teisėją. Konkretaus ir griežto pokalbio metu paaiškinu įvykio aplinkybes ir sužinau, kad mano likimas paaiškės po kelių dienų, kai teisėjas surašys nutarimą.
Dienos bėga greit, vis dar vairuoju turėdamas laikiną pažymėjimą – popieriuką, kuris galioja tik Lietuvos teritorijoje. Atėjo metas išgirsti sprendimą. Lyg ir jaudinuosi, lyg ir nujaučiu, kad viskas baigsis gerai. Teisme sužinau, kad man paskirta minimali piniginė bauda, o kadangi praeityje didelių nusižengimų neturėjau, teismas nusprendė neatimti teisės vairuoti.
Tačiau teismas patikina – nuosprendis gali būti skundžiamas, tad dar 20 dienų negaliu būti garantuotas, kad susigrąžinsiu vairuotojo pažymėjimą. Po šio termino paaiškėja, kad policija teismo sprendimą nusprendė skųsti.
Mano byla automatiškai perduota kitam, aukštesnės instancijos teismui. Dėl tam tikrų priežasčių aukštesnės instancijos teismas skundą nagrinėti atsisakė ir perdavė dar kitam, tos pačios instancijos teismui. Tačiau procesas juda lėtai, labai lėtai.
Galiausiai, praėjus beveik penkiems mėnesiams, per kuriuos vis dar galėjau vairuoti su laikinu leidimu, nuspręsta vairuotojo pažymėjimą atimti vienam mėnesiui. Nuosprendis neskundžiamas. Apie kokį nors skundimą apskritai net ir negalvojau, nes kuo greičiau teises iš manęs būtų paėmę, tuo greičiau aš jas būčiau susigrąžinęs. Dabar viskas truko beveik pusmetį.
Gruodžio pradžia. Skambutis iš policijos informuoja, kad privalau atvykti į komisariatą. Kviečiu taksi, nes žinau, kad geruoju jau nesibaigs. Komisariate panaikinamas mano laikinas leidimas vairuoti ir nuo tos minutės aš nebeturiu teisės sėsti prie vairo. Namo vėl grįžtu taksi.
Priverstinės atostogos? Ne. Darbai vyksta. Grafikas leidžia veikti iš namų. Kai reikia kur nors nuvykti, puikiai tarnauja taksi sistema. Kai reikia važiuoti toliau – gelbėja draugai. Turiu mėnesį laiko pailsėti nuo vairavimo, nuo eismo, pergalvoti savo veiksmus taip, kad į tokias situacijas daugiau nereikėtų pakliūti.
Apie šį įvykį teko kalbėtis su daug draugų, jų gretose buvo ir policijos pareigūnų. Atmintyje itin užsifiksavo vieno pareigūnų ištarta frazė: „Už 289 eurus nusipirkai patarimą, kad jei jau važiuoji greičiau nei galima ir kažką lenki, būk malonus ir pažiūrėk, kas sėdi tame automobilyje“.
Mėnesis be teisių nėra kažkas labai baisaus.
Bėga dienos be vairuotojo pažymėjimo. Tiesą pasakius, galvojau, kad atsiras daugiau keblumų kasdienėje veikloje. Anaiptol. Mėnesis be teisių nėra kažkas labai baisaus. Jaučiuosi, tarsi būčiau patyręs fizinę traumą ir mėnesį laiko negalėčiau sėsti prie vairo dėl kokio nors raiščių patempimo ar kito sužeidimo, kuris neleistų vairuoti.
Prie vairo vis dar nesėdu. Ir nuo to atbaido ne bauda, tačiau kita sankcija. Jei įkliūčiau prie vairo, kai teisė vairuoti yra atimta, man grėstų vairuotojo pažymėjimo atsiėmimo atidėjimas dar vienerių metų laikotarpiui. To sau leisti jau negaliu, todėl tvirtai laikausi man skirto suvaržymo.
Dar apsilankymo policijos komisariate metu sužinojau, kad iki teisės vairuoti atėmimo pabaigos aš dar privalau išklausyti specialų kursą, kuris būtinas visiems, praradusiems teisę vairuoti nors minimaliam, vieno mėnesio terminui. Tie patys kursai reikalingi ir tiems, kurie prie vairo įkliuvo neblaivūs, tiems, kurie važiavo per greitai, ir tiems, kurie pažymėjimą prarado dėl kitų pažeidimų.
Tie patys kursai reikalingi ir tiems, kurie prie vairo įkliuvo neblaivūs.
Užsiregistruoju į kursus. Skubu tai padaryti prieš šventes, kol dar įmonės ir įstaigos gyvena ne visai šventinėmis nuotaikomis. Kursų kaina – 100 eurų. Galima sakyti, kad pasidovanojau sau Kalėdinę dovaną. Iš pradžių apie šiuos kursus galvojau kaip apie eilinę nuobodžią paskaitą, kurioje visus nusižengusius kals prie kryžiaus ir protins, kokie mes nepareigingi vairuotojai.
Tačiau vienas tos vairavimo mokyklos instruktorius pažadėjo, kad kursai paliks teigiamą įspūdį. Ne tik atsinaujinsiu žinias, bet ir sužinosiu kai ką naujo. Ši užuomina suintrigavo, tad kursų laukiau ne kaip kokio egzamino, o kaip įdomaus seminaro.
Kursų dieną į vairavimo mokyklą esu transportuojamas ir prie durų jau stoviu anksčiau, nei numatyta darbotvarkėje. Netrukus pasirodo ir mokyklos vadovas, kuris dėstys pirmąją kursų dalį.
Auditorijoje kartu su manimi – dar trys vyrai. Visi jie praradę teisę vairuoti už lengvą girtumą. Kadangi pats prie vairo niekada nesėdu net po bokalo alaus, auditorijoje jaučiuosi tarsi pokalbiui su klasės auklėtoja iškviestas neklaužada mokinys, kuris padarė mažiausią nuodėmę iš visų pakviestų „ant kilimėlio“.
Pirmoje kursų dalyje visi prasikaltusieji supažindinami su kelių eismo taisyklėmis, jų pakeitimais. Aptariami kai kurie pokyčiai, apie kokius nė vienas iš esančių auditorijoje nesame girdėję.
Diskusijų sukelia eilinė sankryža, kurioje susikerta asfaltuotas ir žvyruotas kelias. Dar visai neseniai buvo taip, kad šie keliai buvo lygiareikšmiai, jei nėra pirmumo ženklų. Pasirodo, kad naujausi pakeitimai įnešė tokių permainų, jog kelias su asfalto, betono, akmens ar kitokia kieta danga yra pagrindinis kelio su žvyruota, skaldos, ar smėlio danga, kuri vadinama biria, atžvilgiu. Taip pat šalutinio kelio statusą įgavo ir miško bei lauko keliukai be dangos.
Netrukus buvo pateikta statistika, už kokius pažeidimus dažniausiai atimama teisė vairuoti. Lietuvoje kol kas lyderis - alkoholis. Antroje vietoje – greičio ribojimų pažeidimai. Toliau rikiuojasi chuliganiško vairavimo atvejai.
Apie 80 procentų kelių eismo taisyklių pažeidimų yra atliekami tyčia, suvokiant savo veiksmus.
Ketvirtoje vietoje atsidūrė pažeidimai už važiavimo per pervažas tvarkos ir reikalavimų nepaisymą. Tai gerokai visus nustebino, mat bet koks pažeidimas traukinių pervažoje užtraukia ne tik baudą, bet kartu ir teisių atėmimą nuo 2 iki 6 mėnesių. Penktoje vietoje – vairuotojo pažymėjimo atėmimas už saugos diržų nenaudojimą.
Paskaitą vedantis vairavimo mokyklos vadovas priminė ir apie tai, ką daugelis girdėjo, bet retas kuris įsiminė. Vairuotojo pažymėjimą galima prarasti ir dešimčiai metų. Tam tereikia du kartus prarasti pažymėjimą už vairavimą išgėrus arba tris kartus už bet kokius kitus pažeidimus. Taigi, man liko dar dvi „gyvybės“. Vieną atėmimą jau turiu.
Kiek vėliau paskaitą vedė psichologė, kurios paskaitos tema buvo „Vairavimo psichologija“. Paskaitos metu kalbėjome apie vairuotojų elgesį kelyje, charakterio ir temperamento įtaką vairavimui, kitus vairuotojų bruožus. Į galvą itin įstrigo statistika, kad apie 80 procentų kelių eismo taisyklių pažeidimų yra atliekami tyčia, suvokiant savo veiksmus.
Po šios paskaitos išėjome iš auditorijos, kur mūsų jau laukė vairavimo mokyklos automobiliai. Jais turėjome du kartus įveikti tą patį maršrutą. Po važiavimo instruktorius išaiškino padarytas klaidas ir antrą kartą pasiūlė tą patį maršrutą pravažiuoti ekonomiškiau. Automobilio borto kompiuteris pirmuoju bandymu parodė vidutines 5,5 litro degalų sąnaudas. Antruoju bandymu, vadovaujantis nurodymais, sąnaudas pavyko sumažinti iki 4,6 litro. Taip pat įdomi praktika.
Vėliau laukė individualus pokalbis su psichologe. Apie darbą, apie gyvenimą, apie asmenybės savybes ir visų šių veiksnių įtaką vairavimui. Mano greičio viršijimas ir už tai paskirta sankcija – tai ženklas, kad kartais reikėtų save pristabdyti ir pagalvoti, kad niekur gyvenime nenuskubėsi.
Kursų pabaigai, testas iš dvidešimties klausimų apie kelių eismo taisykles, saugų vairavimą, psichologiją ir kitus kursuose girdėtus dalykus. Į visus klausimus atsakiau teisingai, gavau apie kursų baigimą liudijantį dokumentą. Galiu pasakyti, kad kursai tikrai verti pinigų. Jei kaina būtų kiek mažesnė, manau, kad juos būtų verta aplankyti ir tiems vairuotojams, kurie dar nespėjo prisidaryti problemų kelyje. Tiesiog dėl profilaktikos, dėl savęs, dėl kitų eismo dalyvių ir bendro eismo saugumo.
Dabar tik liko sulaukti sausio ir toliau džiaugtis vairavimu. Tik nuo šiol protingiau, ramiau ir saugiau. Tai buvo gana pigi pamoka, kuri daug ką pakeitė mano galvoje.
