Oficialiai tai skamba daugmaž taip – Lietuvos automobilių kelių direkcija perspėja, kad šiaurės ir šiaurės vakarų Lietuvoje dėl besitęsiančio snygio valstybinės reikšmės keliai yra padengti puraus sniego sluoksniu ir slidūs. Iš tiesų buvo ir dar yra gerokai prasčiau.
Rumuno vilkikas atsidūrė pakelėje
Tas purumas ne toks jau ir purus. Smulkus sniegas greičiau panašus į siautėjančios Baltijos bangų nešiojamą pajūrio smėlį. Vėjas ir nuolatinis snygis formuoja ne tik sniego liežuvius, bet ir didžiules bangas.
Einantys pėsčiomis pasakytų dar daugiau – tokia pūga tiesiog kapoja akis. Tenka į kelią žiūrėti iš po kapišono ir dar prisimerkti.
Apie slidumą vaizdingiau galėtų pasakyti rumunas, kuris su savo nuosavu vilkiku pirmadienio pavakarę atsidūrė šalikelėje. Ir kaip reikiant sumalė savo transporto priemonę.
Vyras sako, kad važiavo apie 70 kilometrų per valandą greičiu. Pūtė stiprus šoninis vėjas. Tuščio vilkiko priekaba galėjo tapti tarsi burė laivui. Mašiną sumėtė ir ji atsidūrė pakelėje ant dešinio šono.
Per naktį, kaip įtaria vairuotojas, vietiniai vaikinai išsiurbė visus degalus. Iki pat antradienio pietų pūga dar rodė savo nagus ir prinešė sniego pilną kabiną.
Dabar ieško galimybių čia vietoje parduoti smarkiai suniokotą vilkiką ir parsigauti namo į Rumuniją. Kol kas pavyko jį tik atversti. Dabar reikia atpalaiduoti pneumatinius stabdžius, o tada vilkti.
Kaimai atkirsti nuo pasaulio
O kas dedasi išsukus iš šio valstybinės reikšmės kelio, per Joniškį jungiančio Rygą su Krokuva? Kai kurie vietinės reikšmės asfaltuoti keliai ir žvyrkeliai akivaizdžiai buvo valomi jau nuo pat ryto.
Tik kas iš to? Pūga ir landus smulkus sniegas kaipmat atkurdavo savo pilis. Kai kur pastatydavo jas dar didesnes. Posūkiuose sniego pusnys – sulig lengvojo automobilio stogu.
Tokie kaimai, pro kuriuos neveda regioninis kelias ir kuriuose paprastai gyvena keletas vyresnio amžiaus žmonių, paprastu automobiliu kol kas lieka nepasiekiami. Belieka tikėtis, kad jie tam pasiruošė iš anksto.
Pavyzdžiui, važiuoti iki Stoniūnų nuo Pošupių fantazijos nepakako. Gal ir gerai, nes teko matyti, kaip atrodo kitas šio kelio galas. Tiesą sakant, kelio išvis nesimato, o laukų daubose gali smigti iki valytuvų.
Panašiai užlyginti ir nedideli pakelės grioveliai. Akinantis baltumas gali suklaidinti – neatsargus elgesys su vairu ir tu jau griovyje, kurio lyg ir nebuvo. Kartais purios provėžos pačios pasuka vairą reikiama linkme, o kartais meta į šoną – spėk gaudyti.
Reikia pripažinti, kad tokiais keliais akivaizdžiai džiaugiasi visureigių vairuotojai. Smagiai savo automobilių galimybes išbando tie, kurių visi ratai varomi.
Tiesa, kartais pritrūksta atsakomybės – ne su vienu teko pavojingai prasilenkti. Stengiesi važiuoti lėčiau ir neatsidurti užpustytame griovyje, o šie atsipūtę pralekia beveik liesdami veidrodėlį, lyg žiema priklausytų jiems.
Po sniegu – ledas
Vertėtų vėl prisiminti tą slidumą, dėl kurio visai neseniai buvo skelbta ekstremali padėtis. Tuomet prispaustas sniegas tirpdamas virto pačiu slidžiausiu ledu, kuomet ir stovėdamas gali pradėti čiuožti į griovį.
Šis ledas ant žvyrkelių iš tiesų nespėjo ištirpti. Jį sukaustė šaltukas, o dabar ir padengė sniegas, kuris duoda geresnį sukibimą. Tačiau bus nekas, jei ratai vietoje suksis per ilgai – pasieksi minėtą ledą ir sustosi. Patirtis parodė, kad ir vaikščioti tokiu keliu nėra labai saugu.
Rodos, tvarkingai prie kelio prispaustas sniegas, o tuo pačiu ir visas pasaulis, žengus žingsnį, gali tiesiog iščiuožti iš po kojų. Gal dėl to retas dviratininkas rizikavo minti pedalus. Saugiau stumtis.
Šioks toks paradoksas ir šypsnys – ar gali būti, kad visur smarkiai snigo ir pustė, o aplink Pašvitinį viso to nebuvo?
Visi aplinkiniai keliai iki pat riboženklio su Joniškio rajonu kruopščiai nuvalyti. Už ženklo – stichija, o šioje pusėje – tvarka. Gal sniego valytuvas čia pravažiavo vėliau, o gal pūga sniegą iškart šalikelėje paliko?
