Išlipome kaip sulaužyti – nei prisėsti, nei prigulti, galva sukasi, plaučius tarkuoja, rodos – paskutinioji ateina. Bet štai savaitė praėjo, ir, teisybės dėlei, beliko vos keli menki požymiai, kad su „Subaru“ akrobatinius triukus darėme. Išties, toks kontrastas privertė mane įvertinti šiuolaikinių saugos sistemų tobulumą. Kiekvieną sykį pažiūrėjus į bolido likučius, tikrai keista, kad išlipome aplamdytais, bet sveikais šonais, o kaulai ir makaulės išliko vientisų formų.
Po tokios patirties imu iš naujos perspektyvos įvertinti teisėjų priekabumą saugos įrangos atžvilgiu. Išties, posakis, kad „saugumo taisyklės autosporte krauju rašytos“ turi pagrindo. Rimtos avarijos metu tik nepriekaištingas saugos lankų, šalmų, diržų ir sėdynių veikimas gali garantuoti, kad patyrę avariją 170 km/h greičiu išlipsime prieš tai buvusių formų.
Akrobatinio triuko eigoje atitrūkęs saugos diržo ar sėdynės laikiklis reikštų sunkią traumą, o gal ir liūdniau. Startuojant tokios mintys nekamuoja, dešinė koja mielai limpa prie greičio pedalo, smegenys tvinksta adrenalinu. Tačiau po tramplyno išvydus, kad greičiausiai teks kūlversčiuoti, per sekundės dalį galvoje prabėga tūkstantis minčių. Po pirmo rimtesnio smūgio imi tikėtis, kad stuburas nesubyrėjo į kišenes.
Ironiška, bet po savaitės, kai nebeskauda, sveiki kaulai jau mažiau džiugina, o suvoliotas bolidas – didesnis rūpestis.
Kita vertus, reikia pripažinti, kad mums pakankamai pasisekė. Buvome įstrigę automobilio viduje, išsikrapštėme su žiūrovų pagalba, o tik sėkmingo atsitiktinumo dėka automobilis neužsidegė. Būtume gerokai prisvilę padus. Taip pat nedaug trūko, kad ant viršaus būtų užriedėjusi dar viena „Subaru Impreza“.
Galiausiai, džiaugiuosi, kad bolidą apšvarinę žiopliai neturėjo žalio supratimo, kurie yra vertingiausi sportiniai agregatai. Kol buvome pas medikus, netekome vairo ir atsarginio rato. Tegu turi, pasikabins kur daržinėj. Gal kada ant galvos užkris.
