Net po 30 bendro gyvenimo metų pasakojant apie savo pažintį Sauliaus ir Vilmos akys spindi.
„Grįžęs iš privalomosios karinės tarnybos nuėjau pas mamą į darbą ir čia ją pirmą kartą išvydau. Pamačiau ir pasakiau sau, kad ji tikrai bus mano. Negalėjau paleisti nuo pat pirmo žvilgsnio. Ir štai – mes jau čia“, – apie savo pažintį, neslėpdamas džiaugsmo, pasakojo Saulius, juokdamasis, kad žmona gal kokia magija užsiima.
Pasirinkimą lėmė tarnyba kariuomenėje
Gyvenimas taip susiklostė, kad abu pašnekovai pradėjo dirbti kariuomenėje ir kartu ten išbuvo net 20 metų. Kuopos vadu dirbusio ir kapitono laipsnį turinčio Sauliaus teigimu, po darbo karo tarnyboje prasidėjo artimos širdžiai veiklos paieškos, kurios galiausiai atvedė prie tarpmiestinio autobuso vairo.
„Po kariuomenės trejus metus savęs ieškojau, bandžiau įvairias veiklas. Pirmiausia įsidarbinau tolimųjų reisų vairuotoju, tačiau toks darbas buvo ne man – negalėjau gyventi kabinoje. Vėliau kartu su žmona vežiojome siuntas, tačiau ir ši veikla buvo ne prie širdies. Trūko visko, kas kariška. Galiausiai žmona atvedė į kelią, kuriame esame ir dabar“, – pasakojo pašnekovas.
„Visada norėjau vairuoti autobusą. Kažkodėl autobuso vairuotojo pareigybė man visada imponavo. Pamenu, kad atkreipdavau dėmesį į visada tvarkingai apsirengusius ir pasitempusius vairuotojus, todėl, galvodama apie naują profesinį žingsnį, įkalbėjau vyrą kartu išbandyti šią sritį“, – pasakojo Vilma.
Saulius paantrino, jog visų pirma tai buvo žmonos sumanymas. „Eime kartu, kad man būtų linksmiau“, – žmonos žodžius prisiminė Saulius, pasidžiaugdamas, jog autobuso vairuotojo teises abiem pavyko išsilaikyti iš pirmo karto.
Prisimindamas savo pirmuosius darbo mėnesius, S.Petkevičius pasakojo, kad didelio autobuso vairuoti nenorėjo.
„Atėjus pas vadovą paprašau, jog paskirtų mikroautobusą važinėti miesto maršrutais. Vadovas sutiko, tačiau tik 6-iems mėnesiams. Baigiantis šiam laikotarpiui, galvojau, gal pamirš, bet lygiai po numatyto laiko ir nė diena vėliau, vadovas mane pasikvietė ir sako, kad laikas persėsti prie didesnio autobuso vairo“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.
„Tai darbas, apie kurį niekada nebūčiau pagalvojęs. Tačiau net nežinodamas ieškojau būtent jo“, – atviravo. Paklaustas, kaip šis darbas tapo tokiu artimu, Saulius nedvejodamas atsakė, kad čia rado tą karišką tvarką, kurios ilgėjosi po karinės tarnybos. „Vairuotojo uniforma, kaip ir kariška, įpareigoja būti kitu žmogumi. Tas įpareigojimas primena kariuomenę, discipliną, dėvėdamas uniformą atstovauji institucijai, įstaigai. Tai verčia pasitempti, o tokia dvasia mane nuteikia pozityviai.“
Svetur laimės nerado
Vilma pasakojo, kad pavilioti neramios „dūšios“, ieškoti laimės šeima buvo išvykusi ir į Jungtinę Karalystę, tačiau ten sau pasitvirtino tik seną tiesą, jog namie yra geriausia ir po pusantrų metų grįžo atgal.
„Labai malonu, jog „Kautra“ mus vėl priėmė į tą pačią poziciją – tęsėme darbus lyg pertraukos ir nebūtų buvę. Gavau ir naujų atsakomybių – mokyti naujai „iškeptus“ autobusų vairuotojus“, – džiaugėsi S.Petkevičius. Pašnekovas pasakojo, kad ir instruktoriaus pareigos jam artimos dėl darbo kariuomenėje, kurioje dirbdamas vadovavo 142 kareivių, 6 karininkų ir 12 lygtinių kuopai.
„Kaip ir kariuomenėje matosi, ar žmogus tinkamas šiai pozicijai ar netinkamas“, – teigė Saulius. „Mokant naujus vairuotojus į priekį važiuoju pats bei sakau, kad mokinys stebėtų visą procesą: keleivių priėmimą, darbą su kasa, maršrutus ir pan. Vairuoti atgal dažniausiai įpareigoju mokinius. Labai smagu, kai pokalbio metu mokinio akys dega ir matai, jog jam tikrai įdomu ir jis geba tai daryti.“
Pasakodamas apie savo mokymus Saulius prisiminė, jog sunkiausia buvo išmokti dirbti su kasa. Maršrutai ir pats vairavimas jam visada buvo paprasta užduotis, tačiau buhalteriniai dalykai – patys sunkiausi.
Besidalindamas įspūdžiais iš kasdieninio darbo Saulius džiaugėsi, kad keleiviai tampa sąmoningesni ir vis dažniau prisisega saugos diržus. Žmonės pradeda suprasti, kad visos taisyklės kuriamos dėl jų saugumo.
Vairuotojas nepamiršta kiekvieną kartą kelionės pradžioje ar įlipant naujiems keleiviams garsiai priminti apie saugos diržus, tačiau yra pasitaikę ir kuriozinių situacijų.
„Važiavau su miesto tipo autobusu, kuriuose nereikalingi diržai ir iš įpročio priminiau keleiviams, kad prisisegtų. Tada stojo tyla ir girdžiu, jog kažkas iš galo šaukia: „Vairuotojau, o kur diržai?“ – juokiasi S.Petkevičius.
Stereotipai keičiasi
Paklausta, kaip keleiviai reaguoja į moterį prie autobuso vairo, Vilma atviravo, kad situacija gerokai pasikeitusi. Anksčiau sulaukdavo iš vyrų pajuokavimų, kad kelionės tikslo greičiausiai nepasieksime, bet šiais laikais į tai žiūrima labai pozityviai.
„Moterys net apsidžiaugia, kad vairuoja moteris ir džiaugiasi maloniu bendravimu. Vyrai, skirtingai nei moterys, dažnai burba ko nors paklausti“, – juokėsi V.Petkevičienė. Darbo vairuojant autobusą užsienyje patirties turinti Vilma pasakojo, kad užsienyje vairuojanti moteris yra įprastas dalykas ir nieko nebestebina bei pasidžiaugė, kad įmonėje, kurioje ji dirba, šiuo metu autobusus vairuoja daugiau nei 20 moterų.
Kaip įdomiausią pašnekovė prisimena kelionę, kai teko keliauti maršrutu į periferiją, o kelionės metu taip susibičiuliavo su autobuso keleivėmis, jog pakeliui net apsimainė receptais bei nuoširdžiai išsikalbėjo.
Saulius ir Vilma džiaugėsi, kad pavyko susiderinti darbo grafikus, todėl į darbą ir iš jo dažniausiai keliauja kartu, o keliaudami iš darbo spėja pasikalbėti, pasipasakoti apie savo dieną, aptarti įspūdžius. Pasak Vilmos, dirbant kartu šeima tampa gerokai artimesnė.
Saulius paantrino žmonai, jog bendra veikla tik suartina. „Nors ir dirbame kartu, tačiau vairuodami skirtingus autobusus dar spėjame ir vienas kito pasiilgti“, – šypsojosi pašnekovas, linkėdamas kiekvienai šeimai atrasti kuo daugiau bendros, ryšį kuriančios veiklos.
