Mano tikslas: dyzelinis visureigis „Mercedes-Benz ML“ už 20–25 tūkst. Lt. Kokių 9–11 metų senumo. Užmečiau akį į skelbimus internete. Atrodo, kad su realybe neprasilenkiu – troškimai visai pagrįsti.
Tačiau sulig kiekvienu apžiūrėtu automobiliu nuotaika vis labiau bjuro. Pasirodo, buvau per didelė optimistė.
Be to, po porą mėnesių trukusių paieškų sužinojau, kad šiais laikais parduodamas naudotas automobilis „labai geras ir pigus“ ne todėl, kad garbaus amžiaus žmogus juo tik į bažnyčią važinėjo, o todėl, kad pardavėjas dažniausiai emigruoja iš Lietuvos, arba tai daro sūnus (dukra), kuriam mašina priklausė.
Tiesiog puikus gebėjimas prisitaikyti prie gyvenimo aktualijų.
Kauno turgus nuvylė
Automobilio paieškas su šią sritį išmanančiu bičiuliu Algiu nutarėme pradėti nuo Kauno automobilių turgaus. Algis tikino, kad jo brolis prieš porą savaičių ten buvo ir matė galybę „Mercedes“ markės automobilių. Todėl išsirinkti nebus sudėtinga.
Mūsų nuostabai, tą vėlyvo rudens šeštadienį Kaune karaliavo „Renault“ ir „Opel“. Ir, be abejo, „Audi“. O kur „Mercedes“? Radome tik kelis. Tačiau tie, kurie buvo geresnės būklės, varomi benzinu. O man reikėjo automobilio dyzeliniu varikliu.
Po poros savaičių vėl apsilankėme Kaune. Vizitas neprailgo. Kone per valandą apsukome ratą ir apžiūrėjome beveik tuos pačius „Opel“ ir „Renault“. „Mercedes“ – nė kvapo.
Gal važiuoti į Utenos turgų? Algis numojo ranka. Jis ten neseniai buvo ir matė kone tuos pačius nebrangius automobilius, kaip ir pavasarį. „Mercedes“, Utenos, matyt nepasiekia.
Pirmas įspūdis – kituose miestuose, ne Vilniuje, parduodami automobiliai yra geresnės būklės ir pigesni.
Blaškytis po Lietuvą neverta
Nutariau nesiblaškyti po Lietuvos turgus ir atsiverčiau naudotų automobilių pardavėjų skelbimus internete. Pirmas įspūdis – kituose miestuose, ne Vilniuje, parduodami automobiliai yra geresnės būklės ir pigesni.
Tačiau šįkart apsiribojau tik Vilniumi, nes jau turėjau karčios patirties. Prieš metus iš Vilniaus lėkiau apžiūrėti parduodamų automobilių į Panevėžį ir Šiaulius. Nors pardavėjai telefonu tikino, kad mašinos – kone idealios būklės, tačiau nuvykus į Šiaulius net plika akimi buvo matyti, kad parduodamas automobilis buvo patyręs didžiulę avariją, o kėbulas suremontuotas labai nemokšiškai.
Panevėžyje išvydome mašiną su variklio defektu ir neveikiančiais amortizatoriais. „Idealių“ automobilių pardavėjai tik šypsojosi ir stebėjosi, kad nepavyko „išdurti“ kvailų vilniečių.
O man teliko skaičiuoti, kiek be reikalo sugaišau laiko ir išleidau pinigų degalams, nuvažiavusi per 400 kilometrų.
Pirkėjo patirtis
Kurį laiką panaršiusi internete padariau kelias išvadas. Pirmiausia skelbimai, kurie „kaba“ ilgiau nei savaitę, – nieko verti, nes geros būklės automobiliai už „protingą“ kainą parduodami labai greitai.
Antra, jeigu 10 metų visureigis yra registruotas Lietuvoje, dažniausiai jis yra „sudrožtas“. Todėl ir parduodamas.
Trečia, jeigu automobilio pardavėjas su parduodama transporto priemone nenori atvažiuoti iki tavo nurodyto serviso, kur galėtum įvertinti mašiną, vadinasi, ji turi didelių problemų.
Tiesa, tai tik mano išvados, kurios nebūtinai yra teisingos.
Termostato – nė kvapo
Pirmojo skelbimuose padoriai atrodančio „Mercedes ML“ apžiūra – Tarandėje. Mašinos savininkas nenorėjo važiuoti į Algio servisą kitame Vilniaus gale, nes automobilis nedraustas ir kažkodėl be valstybinių numerių. Bet patikino, kad labai geras. Susigundėme.
Kol Tarandėje su mašinos savininku kalbėjausi apie orą ir talpią mašinos bagažinę, Algis užmetė akį į saloną, žvilgtelėjo po variklio dangčiu ir po poros minučių reziumavo: „Judam iš čia“.
„Nori sužinoti, kodėl pardavėjas niekur nenorėjo vykti iš Tarandės? – važiuojant namo paklausė Algis. – Todėl, kad mašina be termostato. Vadinasi, po kokių 20 kilometrų variklis ims kaisti.
Be to, šis „Mercedes“ buvo labai nemylimas: tepalai per visur kliokia, kažkas daryta su laidais, viskas kaip pakliuvo sujungta.“
O kodėl jis to nepasakė „labai geros“ mašinos pardavėjui? „O kam? Juk jie niekada nepripažįsta trūkumų, puola akis draskyti ir tik nuotaiką tau sugadina. Su akivaizdžiai prastų automobilių pardavėjais ginčytis beprasmiška“, – paaiškino Algis.
Trečia, jeigu automobilio pardavėjas su parduodama transporto priemone nenori atvažiuoti iki tavo nurodyto serviso, kur galėtum įvertinti mašiną, vadinasi, ji turi didelių problemų.
Važiuoklę sutaisyti sudėtinga
Dėl kito „Mercedes“ važiavome į Trakų plentą. Buvau pastebėjusi, kad šis automobilis anksčiau buvo parduodamas su vienu lietuvišku registracijos numeriu, po mėnesio atsirado kitas. Pardavėjas telefonu patikino, kad mašina puiki, jis ją įsigijo tik prieš mėnesį, bet staiga sumanė emigruoti.
Nelabai tuo tikėjau, bet sugundė patraukli kaina. Bandant šį „Mercedes“ įjungiau kondicionierių. Neveikia. „Ai, tiesiog į jį freono pamiršau įpilti“, – paaiškino ant galinės sėdynės įsitaisęs pardavėjas.
„Ar automobilis buvo patyręs didelę avariją?“ – pasiteiravo Algis. „Neeee, – išpūtė akis pardavėjas, – visiškai sveikas.“
Su juo, aišku, atsisveikinome. Paaiškėjo, kad kondicionierius apskritai išluptas, o važiuojant automobilį smarkiai traukia į kairę. Pardavėjas tikino, kad užteks atlikti ratų suvedimą ir mašina puikiai važiuos, tačiau Algis įvertino, kad po galingo smūgio mašinos geometrija taip smarkiai pažeista, kad jos atstatyti įprastomis priemonėmis tiesiog neįmanoma.
„Lietuvoje beveik visi parduodami naudoti automobiliai yra patyrę avarijas. Tik vieni suremontuoti profesionaliai, o kiti – atbulomis rankomis. Štai ir visas skirtumas tarp naudotų mašinų“, – paaiškino Algis.
„Pamiršo“, jog degė
Trečias bandymas: tamsiai mėlynas Lietuvoje registruotas „Mercedes“. „Kodėl parduodate?“ – telefonu pasiteiravau pardavėjo. „Čia sūnaus „Mercedes“. Jis išvažiuoja studijuoti į Daniją, todėl šis automobilis nebereikalingas“, – paaiškino vyriškis.
Greitai susitarėme dėl mašinos apžiūros ir po kelių valandų ji jau buvo Algio servise. Viskas atrodė lyg ir neblogai. „O kas čia?“ – atkreipė bičiulis dėmesį į matinio atspalvio dėmę ant variklio dangčio. „Nežinau, gal saulė išblukino“, – truktelėjo pečiais pardavėjas.
Apskritai, jis laikėsi su preke nesusijusio pardavėjo taktikos: į visus klausimus atsakinėjo, kad nieko nežino, nes čia sūnaus automobilis.
Blogų įtarimų kilo, kai pamėginome pamatuoti automatinės greičių dėžės alyvos lygį. Nelenda matuoklė! Kyšt galvą po mašina: ogi ji degusi. Dalis laidų apsilydę, izoliacinis sluoksnis nuvarvėjęs, vienoje vietoje laidai į gniužulą bet kaip susukti. Ir alyvos lygio matuoklė į greičių dėžę nelindo, nes anga nuo karščio deformavosi. „Štai iš kur ta matinio atspalvio dėmė ant variklio dangčio – nuo ugnies“, – sumojo Algis.
Aišku, „Mercedes“ pardavėjas apie gaisrą „nieko nežinojo“, nes juk tai sūnaus mašina.
Problema – dėl vienos detalės?
Kitą „Mercedes ML“ į servisą atvairavo žvitri moteriškė. „Nutariau įsigyti „Lexus“, todėl „mersą“ parduodu“, – akimis žybtelėjo pardavėja.
Tačiau tokiems pliurpalams jau buvau įgijusi imunitetą ir į juos nebekreipiau dėmesio. Ir ne be reikalo. Paleidus mašinos variklį jis dirbo labai netolygiai.
„Tai todėl, kad nepakeista štai ši žarna, – moteriškė iš mašinos salono ištraukė naują atsarginę detalę. – Tereikės ją pakeisti ir variklis dirbs nepriekaištingai.“
Algis įvertino, kad pardavėjos brukama žarna nieko bendro neturi su variklio darbu.
Algis įvertino, kad pardavėjos brukama žarna nieko bendro neturi su variklio darbu. „Bėda slypi kur kas giliau. Tačiau greitai neišsiaiškinsime. Reikia atlikti brangią ir ne visada teisybę pasakančią diagnostiką. Ar verta?“ – susimąstė Algis.
Teliko žvitriai moteriškei palinkėti sėkmės keičiant „Mercedes“ į „Lexus“.
Vedžiojo už nosies
Supratusi, kad man nelemta greitai įsigyti svajonių „Mercedes ML“, ėmiau dairytis į „Mitsubishi Pajero“.
Įdomiausia, kad nė vieno taip ir neapžiūrėjau. Nes tie, kurie iš tikrųjų traukia akį, kainuoja per 30 tūkst. Lt, o 5–8 tūkst. Lt pigesnių ir man pagal kainą priimtinų „Mitsubishi“ pardavėjai kažkodėl buvo nesukalbami.
„Kada galėčiau apžiūrėti „Mitsubishi“?“ – telefonu pasiteiravau pilko visureigio pardavėjo. Jis susimąstė: „Paskambink po trijų dienų. Aš dabar Druskininkuose“. Skambinu po trijų dienų. „Dabar mamą į ligoninę vežu. Paskambink rytoj“, – vilties suteikė vyriškis. Skambinu rytoj. „Žinai, netikėtai išlėkiau į komandiruotę, skambink po dviejų dienų“, – atsiprašinėjo pardavėjas.
Nebetrukdžiau šio užimto žmogaus ir nebeskambinau. „Atrodo, kad tas „Mitsubishi“ remontuojamas ir jiems niekaip nepavyksta pašalinti gedimo“, – iškėlė įtikinamą versiją Algis.
Apgaulė paaiškėjo atsitiktinai
Dar vieną pardavėją atsitiktinai pričiupau sukčiaujant. Dėl parduodamo „Mitsubishi“ paskambinau į vieną automobiliais prekiaujančią bendrovę. „Ši mašina dabar Lenkijoje, Lietuvoje bus po dviejų dienų“, – patikino pardavėjas.
Po pusvalandžio man kilo vienas klausimas ir paskambinau dar kartą. Ragelį pakėlė kitas įmonės darbuotojas. Pasiteiravau dėl to paties „Mitsubishi“. „Žinau, jis dabar pas mus servise“, – paaiškino. „Ne Lenkijoje?“ – nustebau. „Ne, tvarkome Lietuvoje. Labai smarkiai dūmija, ieškome priežasties. Po poros dienų sutaisysime“, – viską išklojo vyriškis.
Nebeskambinau. Nesmagu, kai esi apgaudinėjama jau nuo pirmos bendravimo akimirkos.
Nepavyko susikalbėti
Nusižiūrėjau žalią visureigį „Pajero“, nors bičiulis kaunietis kažkada yra baisėjęsis: „Neduok Dieve žalias visureigis! Nei su tokiu į gatvę išvažiuosi, nei tu jo parduosi.“
Tačiau nutariau išbandyti laimę. Skambinu. „Išvažiavau atostogauti. Skambink po savaitės“, – žvaliai paaiškino jaunuolis. Nesupratau: tai kodėl reikia prieš išvažiuojant patalpinti skelbimą? Nebeskambinau.
Kitas, visiškai nesuprantamas bendravimo būdas. Skambinu dėl tamsiai mėlyno „Mitsubishi Pajero“. Niekas nekelia ragelio. Po kurio laiko gaunu SMS žinutę: „Zvonili?“ (skambinote – liet.) Griebiu ragelį ir vėl skambinu. Nekelia. Tada rašau žinutę, lietuviškai: „Skambinau dėl „Mitsubishi Pajero“. Gaunu atsakymą: „Skambinkite“.
Bet juk jau du kartus jam skambinau, bet niekas ragelio nekėlė. O dabar – „skambinkite“. Numojau į tokį pardavėją ranka.
Po 10 min. nuo jo gaunu pribloškiančią žinutę: „O ką norėjot sužinoti?“. Iš tiesų, ko gi norėjau paklausti automobilio pardavėjo? „Norėjau pasiteirauti, kaip tavo mamos sveikata“, – atsakiau ir baigiau su juo susirašinėjimą.
Kodėl taip keistai bendraujama, likau nesupratusi. „Jeigu jau bendraujant telefonu su žmogumi kyla problemų, tai jų būna dar daugiau, kai susitinki akis į akį, – patirtimi dalijosi Algis. – Neverta su tokiais prasidėti.“
Vyras jau telefonu mašinos kainą „numušė“ tūkstančiu litų. Ėmė kirbėti įtarimas, kad tai tėra brangiai parduodamas šlamštas. Nutariau negaišti laiko.
Kitam mašinos pardavėjui, kurio skelbimas internete „kabėjo“ jau tris savaites, nepaskambinau antrą kartą ir nesusitariau dėl apžiūrėjimo vien dėl to, kad mašina „priklausė dukrai, kuri išvyko studijuoti į Angliją.“
Be to, vyras jau telefonu mašinos kainą „numušė“ tūkstančiu litų. Ėmė kirbėti įtarimas, kad tai tėra brangiai parduodamas šlamštas. Nutariau negaišti laiko.
Už pikapą – kelių mokestis
Dar apžiūrėjau ir visureigį „Nissan Navara“. Automobilis patiko. Dėl kelių įbrėžimų ir įlenkimų užmerkiau akis.
Tačiau nuo pirkinio atbaidė didelės eksploatavimo išlaidos. Šis modelis yra pikapas – kėbulo gale turi ne uždarą bagažinę, o atvirą integruotą vietą kroviniui.
Dairydamasi šio modelio net nežinojau, kad už tokią transporto priemonę, kaip ir už sunkvežimį, Lietuvoje reikia mokėti kelių mokestį. 600 Lt per metus. Nutariau neišlaidauti.
Graibstomi „Nissan X-Trail“
O vienas pardavėjas labai neturėjo laiko. Tuo metu jau buvau nusileidusi iki „Nissan X-Trail“ visureigio lygio.
Į servisą atvarytą mašiną apžiūrėjome, išbandėme. Tikrai nebloga. Tačiau pagal metus kiek per brangi. Pardavėjas susiraukęs, į derybas nesileidžia: „Yra čia kam nupirkti mašiną ir be jūsų. Ir apskritai, neturiu aš čia su jumis laiko plepėti“. Šoko į „X-Trail“ ir nurūko.
„Blefuoja, – šypsojosi Algis. – Tu jam po savaitės paskambink ir pasiūlyk mažesnę kainą“. Tačiau šįkart Algis klydo. „Nissan“ iš skelbimų dingo jau tos pačios dienos vakare. Vadinasi, tikrai turėjo kam parduoti ir be mūsų.
Apskritai nustebau, kad „Nissan X-Trail“ tiesiog graibstomi. Ryte atsiranda skelbimas, o po pietų mašina jau parduota.
Galų gale vienas pardavėjas patikino: „Iš Prancūzijos vežami du „Nissan X-Trail“. Kai jie bus Lietuvoje – paskambinsiu.“
Padėkojau už rūpestį, bet nepatikėjau, kad paskambins. Pasirodo, klydau. Po kelių dienų paskambino. „Nissan X-Trail“ apžiūrėjome, išbandėme, kainą suderėjome, pinigus sumokėjau.
Ir pajutau, lyg nuo širdies būtų akmuo nusiritęs. Praėjo keli mėnesiai, bet per tą laiką nekilo net menkiausias noras pasidairyti po automobilių pardavimo svetaines. Nes žinau: automobilis skelbime gražus ir geras tol, kol nepaskambini jo pardavėjui.
