Pasak architektės Justinos Muliuolytės, elektromobiliai, dalijimosi automobiliai, viešasis transportas, judėjimas pėsčiomis ar dviračiais, taip pat bendruomenės automobiliai – mažiau teršiančios judėjimo priemonės, kurias į savo kasdienę rutiną skatina įtraukti Vilniaus, visos šalies ir Europos miestai, rengiantys judumo planus.
„Pakeisti žmonių įpročius yra bene sunkiausia užduotis – norint, kad žmonės iš savo komfortiškų automobilių persėstų į autobusus ar ant dviračių, darnus judėjimas turi būti ne tik patogus, patrauklus, saugus, bet ir išmanus. Ypač tai aktualu jauniausiajai, prie technologijų pripratusiai kartai.
Pavyzdžiui, tokios integruotos išmaniosios programėles, kuriose būtų autobusų, traukinių bilietai, informacija apie dviračius, spūstis, ėjimo atstumą, mokėjimai už nuomą, parkavimą, elektrinių dviračių ar paspirtukų įkrovimą, manau, tikrai paspartintų procesą. Kuo paprastesnė sistema ir kuo daugiau paslaugų ji apjungia, tuo ji patrauklesnė, tuo patogiau darniai judėti.
Taip pat viešajame transporte reikėtų įdiegti išmaniąsias eismo valdymo sistemas, kurios matuotų eismo srautus, o pagal tai būtų reguliuojami šviesoforai ir viešojo transporto tvarkaraščiai“, – dalijasi nuomone J. Muliuolytė.
Pasak SĮ „Vilniaus plano“ susisiekimo sistemų analitiko Mariaus Berulio, vienas dalijimosi automobilis gali pakeisti net 7 įprastus automobilius.
„Nors šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybė yra atnaujinusi apie 44 proc. esamo viešojo transporto parko – senus ir taršius autobusus pakeitė naujais, ties tuo nesustoja. Numatyta pirkti elektrinius, hibridinius, dujinius autobusus, troleibusus, vystyti bevariklio transporto infrastruktūrą, pavyzdžiui, tiesti dviračių ir pėsčiųjų takus.
Dalijimosi automobiliais sistemų priartinimas prie gyvenamųjų namų, rekonstruojamos sankryžos, kurias būtų leidžiama greičiau kirsti viešajam transportui, formuojami aplinkkeliai, cargo dviračių ir kitų alternatyvių pristatymo būdų naudojimas ar miestiečių keliavimas elektriniais automobiliais bei paspirtukais taip pat padėtų darnų judumą padaryti patrauklesniu“, – sakė M.Berulis.
Kiekvienais metais Vilniaus mieste automobilių skaičius išauga 2-3 proc. Šiuo metu Vilniuje vidutiniškai važinėja apie 220-240 tūkst. automobilių, o apie 60-70 proc. visų transporto priemonių yra varomos dyzelinu, jos ypač kenkia aplinkai.
Labiausiai užterštos Vilniaus miesto dalys – miesto centrinė dalis, Grigiškės, Paneriai, Stoties, Rasų ir Naujininkų rajonai. Taip pat didžiausia oro tarša koncentruojasi prie pagrindinių miesto susisiekimo sistemos ašių – Geležinio Vilko, Tūkstantmečio, Žirnių, Ozo gatvių ir Vakarinio aplinkkelio. Į taršos zonas patenka apie 9,3 tūkst. miestiečių, kurių gyvenamojoje aplinkoje viršijamos azoto dioksido normos.
Pasak „Vilniaus plano“ susisiekimo sistemų analitiko, autotransportas labiausiai poveikį daro kietųjų dalelių ir azoto dioksidų rodiklių augimui mieste.
„Apskritai autotransporto tarša sudaro apie 46 proc. visų azoto dioksidų išmetimų mieste. Tai priklauso nuo transporto priemonių skaičiaus, naudojamos degalų rūšies ir ridos“, – aiškino M.Berulis.
Valstybinio monitoringo duomenimis, Vilniaus miesto Žirmūnų oro kokybės tyrimų stotyje KD10 ribinės vertės šiais metais buvo viršytos, tuo tarpu azoto oksidų – neviršytos.
Kietosios dalelės – ore esančių dalelių ir skysčio lašelių mišinys, kurio sudėtyje gali būti įvairių komponentų – rūgščių, sulfatų, nitratų, organinių junginių, metalų, dirvožemio dalelių, suodžių, mikroorganizmų. Didžiausia dalis ore esančių kietųjų dalelių į žmogaus organizmą patenka per kvėpavimo sistemą, gali sudirginti akių gleivinę ar odą. Tuo tarpu azoto dioksidas dirgina akių ir viršutinių kvėpavimo takų gleivinę, didelės koncentracijos sukelia gleivinės paburkimą ir netgi edemą.
Apie tai, kad vienas svarbiausių oro taršos šaltinių miestuose yra transportas kalbama ir socialinės akcijos „Misija: nulis” renginiuose, kurių tikslas yra paskatinti kiekvieną iš mūsų keisti kasdienius įpročius į draugiškesnius aplinkai.
