Prieš keturiasdešimt metų Italijoje, Bolonijoje, įvyko Pasaulinės susigiminiavusių miestų federacijos konferencija eismo, keleivių, krovinių pervežimo, automobilių parkavimo klausimais. Pagrindinė konferencijos mintis – būtina tobulinti viešąjį transportą. Tarp pusšimčio delegatų iš 20 šalių buvo ir delegacija, kuriai vadovavo Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Algirdas Vileikis.
Grįžęs į Vilnių tuometinis miesto vadovas „Tiesoje“ paskelbė straipsnį „Miestų augimas ir transporto problemos“. Straipsnio aktualumas neišblėso ir dabar, o asociacija „Metro sąjūdis“ pateikia interviu su jo autoriumi – Algirdu Vileikiu.
– Jūs ne tik daug metų sėkmingai vadovavote Vilniaus miestui. Iš profesijos esate kelininkas, tad pastebite dar daugiau gero ir blogo miesto gyvenime. Kalbant apie miesto transportą – pasakykite atvirai: Vilnius turi problemų?
– Manau, kad turi. Dar prieš 40 metų rašiau, kad transportas ir miesto išplanavimas yra du neatskiriami harmoningo miesto vystymo elementai. Jie turi būti koordinuojami. Nors nesakyčiau, kad nieko nedaroma, tačiau iš esmės transportas ir šiandien yra besivejančio vaidmenyje. Vien naujų magistralių, aplinkkelių, viadukų statyba ir senų gatvių rekonstrukcija neišsprendžia transporto problemų. Kaip ir daugybė organizacinių priemonių, kurių griebiasi miestas. Jau seniai pribrendo reikalas prisijaukinti ir naujas transporto priemones.
– Ne automobilį?
– Žinoma, ne. Jau minėtoje konferencijoje kaip svarbiausias uždavinys buvo minima: atkovoti pozicijas iš lengvųjų automobilių viešajam transportui. Tuo metu automobilių skaičiumi toli gražu neprilygome Europos miestams, tačiau žinojome, kad su šia problema teks susidurti. Mūsų uždavinys tuomet buvo neleisti, kad lengvieji automobiliai blogintų sąlygas viešajam transportui. Ir dar – riboti lengvųjų automobilių eismą centre. Šiandien matau: nelabai pavyko įveikti automobilių antplūdį. Ką šiandien darome, kad automobilių nedaugėtų? Reklama nevaržoma, pirkimas nevaržomas. Nuo paauglystės – jau prie vairo. Automobilių per daug. Padėtį labai apsunkino tai, kad jų atsirado ne palaipsniui, o staiga. Mes planavome perspektyvą remdamiesi skaičiavimais, kad Vilniuje 1000-čiui gyventojų teks 200 automobilių. Dabar jų – triskart daugiau! Toks sprogimas nebuvo numatytas. Infrastruktūra tam nesukurta. Su gatvių tiesimu tokio šuolio nepasivysi. Reikalingi kitokie sprendimai. Kuo anksčiau jie bus priimti, tuo lengviau bus šias problemas spręsti.
Tai, ką pasakiau – techniniai dalykai, o svarbiausia problema, matoma iš pirmo žvilgsnio – blaškymasis. Neaišku, ko norime, ką renkamės, ko siekiame, ko miestui reikia: autobusų, troleibusų, metropoliteno?
– Pasakojote, kad važinėdamas po pasaulį ne viename mieste keliavote metro, gyrėte Prahos metropoliteną už greitį ir komfortą. Grįžęs į Vilnių negalvodavote apie metropoliteną savame mieste?
– Dar anuomet rašiau, kad būtinos ir naujos transporto rūšys. Minėjau, kad miesto geležinkeliai atgimsta visame pasaulyje. Jie lengvai pritaikomi eismo automatizavimui, gali pervežti didžiausius keleivių srautus. Tvirtinau, kad ir ateities Vilniaus vystymas turi būti susijęs su geležinkeliu, su naujomis specialiomis linijomis, kurios eitų ne tik žemės paviršiumi, bet ir tuneliais. Į metropolitenus pasaulyje tuomet buvo dedama nemaža vilčių. Jie buvo statomi bei projektuojami ir daugelyje tuometinių SSRS miestų. Tačiau buvo laikomasi nuostatos, kad metropolitenas – milijoninių miestų transportas (nors pasaulyje jau veikė ir mažesniuose miestuose). Kad ir kaip būtume stengęsi, negautume nei leidimo, nei lėšų statybai.
– Kaip dabar vertinate metropoliteną ir Vilniaus metropoliteno idėją?
– Metro, kaip, beje, ir visas transportas, yra miesto prestižo dalykas. Daugeliui gali pasirodyti, kad tai – drąsus žingsnis. Daugeliui – kad tai yra užbėgimas į priekį. Nuomonių gali būti įvairių. O kiek ginčų buvo dėl valdovų rūmų? Dabar jų nebeliko.
Patrauklūs projektai nesimėto. Manau, metropolitenas yra vienas iš tų, kuris galėtų pritraukti investuotojus. Pinigų yra – ir pasaulyje, ir pas mus. Pagrindinis uždavinys – kaip juos išvilioti iš tų, kurie jų turi. Nepamirškite ir to, kad palei bėgius kuriasi įstaigos, prekybininkai. Kur žmonės miestuose ieško būsto? Prie metro stotelės. Šalia bėgių visada verda gyvenimas, ten pritraukiamos naujos investicijos.
– Visada rūpinotės Vilniaus senamiesčiu, stengiatės, kad jis išliktų toks, kokį jį pastatė mūsų protėviai. Restauravote, remontavote senąsias gatveles, statinius. Kaip žmogui, saugojusiam senamiestį, šiandien atrodo transporto srautai jame, ar ne per daug mašinų?
– „Per daug“ – tai per švelniai pasakyta. Judėjimas didžiulis, visos gatvės užstatytos. „Anais laikais“ mes visaip vengėme statyti Mindaugo tiltą, nors raginimų būta daug. Ir stovėjimo aikšteles po Gedimino prospektu buvo galima pastatyti kur kas anksčiau. Tačiau abiem atvejais į senamiestį pritraukiami nauji galingi transporto srautai. Iš vienos pusės – patogumai, iš kitos – papildomas spaudimas senamiesčiui. Anksčiau galvodavome: būtų gerai, kad senamiestyje automobilių visai nebūtų. Privažiuoji, automobilį palieki ir eini pėsčias. Kaip, tarkime, Pilies gatvėje. Dabar mąstau: gal ir ne visai teisinga. Yra žmonių su svarbiais ir skubiais reikalais, yra pagyvenusių, kuriems pėstiems pereiti senamiestį nėra taip lengva.
