„Vaikystėje per pamokas piešdavau laivus, o per geografijos pamokas žemėlapyje ieškodavau, kur galėčiau plaukti. O štai darbų pamoka buvo pati nemėgstamiausia, – pasakojimą pradeda Simas. – Todėl man puikiai pritaikoma Antoine de Saint-Exupery citata: Jei nori pastatyti laivą, nesiųsk žmonių surinkti medienos ir neskirk jiems užduočių ir darbų, verčiau išmokyk juos ilgėtis bekraštės jūros. Aš norėjau bekraštės jūros, norėjau turėti senovinį laivą, beliko išmokti jį pasistatyti.“
Banguotas laivadirbio kelias
„Laivą valdyti pradėjau anksčiau nei automobilį. Jau būdamas šešerių, šalia sėdint tėvui, plaukiodavau su motorlaiviu. O laivų statyba prasidėjo nuo svajonės – norėjau turėti savo laivą ir būtent etnografinį.
2002-aisiais su pažįstamų pagalba įgyvendinau šią svajonę ir pastačiau savo pirmąją venterinę valtį. Ji gavosi labai gera, greita, su ja tradicinių laivų regatoje galėjau pakovoti ir su dideliais laivais. Tuo metu atrodė, kad laivų statyba – ne toks jau ir sudėtingas amatas, bet kuo toliau dirbu, tuo yra sudėtingiau. Statant pirmąjį laivelį turėjau tik elementarias žinias: kaip pjauti pjūkliuku, kaip teisingai laikyti plaktuką – jų užteko pirmajam laivui, o toliau žinių bagažas turėjo didėti, įgūdžiai – gerėti“, – pasakoja amatininkas.
„Po poros metų gavau pirmąjį užsakymą pagaminti laivą. Nuo tada kelias buvo banguotas, be abejo, buvo ir klaidų, dažnai ir dėl to, kad paklausydavau kitų žmonių nuomonės, o ne sveiko proto. Kadangi Lietuvoje nėra išvystyta medinių laivų kultūra, šis amatas yra labai nepastovus, dėl to sunku iš jo išgyventi. Mano gyvenimas eina etapais – laivai iš pradžių buvo tik hobis, tapęs darbu, tuomet keletą metų buvau vairavimo mokyklos direktorius ir mokytojas, dabar vėl grįžtu prie laivų“, – savo karjeros ypatumais dalinasi turizmo studijas baigęs S. Knapkis.
Laivų statymo amatas
Anot Simo, Lietuvoje pokarinė laivų tradicija numirė, o nauja neužgimė. „Mūsų šalyje nėra laivų statybos mokyklos. Nors turime aukštos kvalifikacijos medžio specialistų ir restauratorių, jie nežino, kaip statyti laivus. Tai fiziškai sunkus darbas, reikalaujantis kruopštumo, galbūt todėl laivadirbių ir turime labai nedaug“, – samprotavimais dalijasi Simas.
„Man pačiam pasisekė, kad mokiausi pas vienintelį Lietuvoje likusį meistrą. Pas jį mokiausi ne pačios meistrystės, o sistemos, nes laivų statyboje ji labai svarbi. Galiu pateikti pavyzdį. Senais laikais tokį laivą (Simas pirštu parodo į vieną iš savo pastatytų istorinių laivų) pastatydavo maždaug per mėnesį, o mes pastatėme per du. Nors ir turėjome tiek pat meistrų, elektrinius įrankius, automobilius tiekimui, vis dėlto anuomet meistrai su rankiniais įrankiais viską padarydavo dvigubai greičiau ir tikrai ne prasčiau. Tai parodo, kad jie buvo įvaldę gerą sistemą. Medžiagų parinkimas, darbo procesai, jėgų paskirstymas – tai sistema, kurios man trūko.
Sovietmečiu čia gyvenę žmonės turėjo galimybę gauti leidimą išvažiuoti į Vokietiją ir vienas laivadirbys norėjo ja pasinaudoti. Jam buvo leista su sąlyga, kad jis išmokys dar bent keturis žmones savo amato. Pas vieną iš jo mokinių ir mokiausi“, – istorinius faktus pasakoja pašnekovas.
„Svarbiausias receptas – laivą pastatyti galvoje. Jeigu galvoje neturi laivo, tai geriau tą dieną ir nedirbk, nes nieko nesigaus. Žemai
iai žodį amatas taria a mata, kitaip sakant, ar matai. Taigi svarbiausias niuansas – ar tu matai tą laivą, nes tik matydamas gali liepti savo rankoms jį pastatyti“, – patirtimi dalijasi S. Knapkis.
Kaip atrodo laivadirbio darbo diena?
„Kai vyksta intensyvi laivo gamyba, iš vakaro būnu apgalvojęs, ką tiksliai turiu padaryti kitą dieną. Ryte keliuosi labai anksti, kelias valandas padirbu, tik tada pavalgau. Dirbu iki vėlumos, paskutinius du tris mėnesius – bent po 13 valandų per dieną ir tai būna grynai fizinis darbas. Likusias kelias valandas dar prie brėžinio padirbu.“
Simas pasakoja, pastebėjęs įdomų sutapimą: „Esu skaitęs tarpukario vietinių laivadirbių aprašus, kuriuose aprašyta jų darbo diena – ji buvo griežtai reglamentuota. Statant laivus supratau, kad natūraliai mano darbo diena gaunasi identiška jų aprašymams.“
Senovinių laivų pirkimas
Paklaustas, kokie žmonės nusprendžia įsigyti senovinį laivą, Simas besišypsodamas atsako: „Keistuoliai, žinoma, gerąją prasme. Įvairių profesijų žmonės, turintys daug pinigų ir svajojantys turėti istorinį laivą. Aš padedu jiems įgyvendinti svajonę, bet tai darau labai atsakingai. Galėjau pastatyti gerokai daugiau laivų, nei esu pastatęs, bet aš klausinėju kliento, ar jam tikrai reikia to laivo ir ar jis turės savo misiją? Dažnai žmogus turi viziją, kad nori laivo, bet be misijos tas laivas supus stovėdamas krante. Todėl dažnai žmonėms ir miškui padarau paslaugą negamindamas laivo, nors dėl to ir nukenčiu finansiškai. Aš tikiu, kad laivai turi plaukti. Geriau trys plaukiantys laivai, nei trisdešimt stovinčių“, – įsitikinęs S. Knapkis.
Ateities svajonės
Simo pastatytais laivais jau keletą metų plaukia lietuviams gerai žinomos, per LRT transliuojamos „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyviai. „Vyrauja toks paradokas – užsiimi laivų statymu, bet nebelieka laiko plaukimui, tad ta pagrindinė ir pirminė svajonė lieka neįgyvendinta. Balansą pajusti padeda šios ekspedicijos. Aš, kaip laivavedys, jų metu įgaunu labai daug praktikos, be to, ir laivą labai gerai pažįstu“, – džiaugiasi Simas.
Pašnekovas prisipažįsta, kad dabar didžiąją laiko dalį turi atsidėti amatui – laivų statybai, o ne plaukimui, nepaisant to, Simas nenustoja svajoti apie bekraštę jūrą: „Būtinai noriu perplaukti Atlanto vandenyną, o didžiausia svajonė – apiplaukti pasaulį!“
