„Hyundai Tucson“, kuriuo V. Miliui teko važiuoti, išvysto 185 AG, turi 2 litrų darbinio tūrio dyzelinį variklį, 7 laipsnių pavarų dėžę su dviguba sankaba, automatinę keturių varomųjų ratų pavarą, naujausias navigacijos bei saugumo sistemas, automatinę klimato kontrolę ir kt. Pastaroji puikiai veikė ir labai pravertė, mat orų sąlygos kelionėje pasitaikė labai permainingos: kalnuose buvo vėsu, o nusileidus – labai karšta (net 40 laipsnių Celsijaus).
Kelionės startas, iš kurio patraukta į 12 dienų nuotykį, įvyko Gangotri kaimelyje, įsikūrusiame apie 2,5 kilometro virš jūros lygio. Anot keliautojo, tai nėra labai aukštai, kad būtų jaučiamas koks nors atmosferos slėgio poveikis žmonėms ar automobiliui. Automobiliai paprastai reaguoja į 4 kilometrų virš jūros lygio aukštį.
Puikiai įveiktos visos kliūtys
„Didelių sunkumų kelyje nepatyrėme. Gal todėl, kad „Hyundai“ absoliučiai lengvai įveikė visas kliūtis. Jei netikėtai privažiuoji brastą, o Indijos kalnuose tai labai įprasta, važiuoji tiesiog per vandenį. Jei važiuotum automobiliu žemesne prošvaisa, greičiausiai liptum iš automobilio ir eitum žiūrėti, kokio gylio ta brasta. O su visureigiu važiuoji drąsiai, be sustojimo“, – pasakoja V. Milius.
Anot keliautojo, nuvažiuoti automobiliu galima bet kokį atstumą, tačiau važiuojant viena mašina tai būtų padaroma vienaip, o kita – kitaip. Vienu automobiliu gali jaustis nesaugiai, o kitu – gali būti užtikrintas, kad viską įveiksi.
Kitas pastebėtas niuansas – su nauju visureigiu Indijoje jautiesi turtingas. Jaučiasi aplinkinių pagarba gero automobilio savininkui. „Šis automobilis ten gerbiamas. Didmiesčiuose „Tucson“ nėra pats prašmatniausias, bet, išvažiavus už miesto, jis tampa ir didelis, ir prabangus. Be to, vietinius labai stebino baltas žmogus už vairo. Iš aplinkinių sulaukiau tikrai daug palankaus dėmesio“, – įspūdžiais dalijasi Vitoldas.
Kelionės metu teko daug manevruoti, staiga stabdyti, tad ne kartą gelbėjo labai efektyvūs automobilio stabdžiai. Nors eismas Indijoje chaotiškas ir vairavimas yra pakankamai varginantis, visos kelionės metu niekur neatsitrenkta, nieko nepažeista. Iš tikrųjų, Indijos keliai nenuspėjami – važiuodamas lygioje vietoje gali pamatyti kliūtį per vėlai, tarkime, greičio koregavimo juostas liaudyje vadinamas „gulinčiais policininkais“.
„Indijoje „gulintys policininkai“ niekaip nėra pažymėti nei kelio ženklu, nei ryškiais dažais. Tik matai, kad jis prieš automobilį. Ir kalnelis gali būti labai aukštas. Todėl jie ten vadinami kalneliais-žudikais. Keletą kalnelių per tiek kilometrų tikrai pastebėjau per vėlai. Prošvaisa šuolį gerai „suvalgydavo“, – juokiasi Vitoldas.
Puikūs stabdžiai automobiliui Indijoje reikalingi ir dėl chaoso, kuris tvyro keliuose: gyvūnai, karvės laisvai eina ten, kur nori. Tad, norint išvengti susidūrimo, tenka daug stabdyti. Kai kuriuose Indijos regionuose už karvės nutrenkimą gresia kalėjimas – nelabai norėtųsi ten pakliūti.
Ypatingą pagyrimą V. Milius taria geroms šviesoms. Važiavimas naktį Indijoje yra be galo pavojingas, nes daugelis kelių neturi Europos keliams įprastų žymėjimų, atšvaitų, tad tenka važiuoti apgraibomis, o eismas yra intensyvus, gyvenimas ant kelio verda ir naktį, žmonės vaikšto be atšvaitų.
„Važiuoti, žinoma, galima ir naktį, tačiau toks chaotiškas važiavimas labai vargina, tad stengėmės baigti važiuoti temstant, o išvažiuoti apie 4 val. ryto, kada aušta. Ryte yra geriausias laikas startuoti, tuomet per dieną galima nuvažiuoti ilgesnį atstumą“, – teigia jis.
Didesniuose Indijos miestuose tenka nuolat stovėti spūstyse, o tai vargina. Indiškame eisme puikiai veikiantis „automatas“ buvo vienas didesnių privalumų.
Indijoje didelių greičių keliuose neišvystysi. Net greitkelyje iš priešingos juostos gali atvažiuoti automobilis, ant kelio išeiti karvės, išbėgti vaikai, eiti moterys su milžiniškais nešuliais ant galvos. Anot Vitoldo, 130 km/val. greitis Indijoje – tas pat, kas Vokietijoje kokie 250 km/val.
Nors daug kelių Indijoje yra asfaltuoti, bet asfalto kokybė gali būti daug blogiau negu žvyrkelis. Kartais žvyrkeliu galima važiuoti 90 km/val. greičiu, o asfaltuotu keliu tik 30 km/val., nes bijai, kad automobilis „išsiardys“. Ten duobės ant kelio gali būti labai gilios – Lietuvoje V. Miliui tokių neteko matyti. Tad Indijoje tenka ne tik nuolat signalizuoti, bet ir nuolat „minkyti pedalus“.
Viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje žmonės galvodami apie automobilio įsigijimą, renkasi SUV – sėdėjimo padėtis: aukščiau sėdi, geriau matai, smagiau manevruoti mieste. Indijoje manevravimas kelių chaose yra labai svarbus, o su SUV lengviau manevruoti, matai geriau kampus ir visą bendrą situaciją. Be to, važiavimas per Indiją neišvengiamai susijęs su įvairia kelio danga. Niekur nenuvažiuosi važiuodamas tik geru keliu – visą laiką pasitaikys ir blogo kelio.
„SUV Indijoje yra, sakyčiau, kaip „Tėve mūsų“. Gali važiuoti puikiausiu keliu ir privažiuoti 20 kilometrų kelio atkarpą „visiškos nesąmonės“, pravažiuoti ją ir vėl turėti puikiausią kelią, o po kiek laiko – vėl blogą. Jei kas nors ruoštųsi keliauti į Indiją automobiliu ir galvotų, kokį automobilį reiktų išsinuomoti, vienareikšmiškai siūlyčiau rinktis SUV, kad būtų aukštesnė prošvaisa“, – pataria Indijos kelių senbūvis.
