„Aš užaugau senelio kalvėje, – pasakojimą pradeda Rigimantas. – Kai tėvai į darbą išeidavo ar būdavo užsiėmę namų ruoša, siųsdavo mane pas senelį pasibūti. Mes ten su dviem broliais ir „smaluodavomės“ per dienas. Pas senelį ateidavo draugų, jie kalbėdavosi apie istoriją, politiką, o aš kur nors kamputy atsisėdęs klausydavausi ir atidžiai stebėdavau, kaip dirba senelis. Taip visa vaikystė ir prabėgo.“
Tiki, kad amatas užkoduotas genuose
„Kai kiek paaugau, viskas pasikeitė: jaunystė, lakiojimai, nebeįdomi man buvo ta kalvė. Pagal profesiją esu elektrikas, tad tuo ir užsiėmiau, o tik paskui, artėjant trisdešimtmečiui, kažkas nutiko. Pradėjo taip reikėti to metalo, kad nieko negalėjau padaryti – traukė ir viskas.“
„Persikėlėme gyventi čia ir prasidėjo kalviavimas. Pašiūrėje įsirengiau kalvę, tada persikėliau į garažą, o prieš dešimt metų įrengiau čia šią kalvę ir taip viskas prasidėjo. Žmona moka gražiai paišyti, tai vis piešdavo eskizus, žmonėms jie labai patikdavo, o aš imdavausi darbo ir raitydavau, kaldavau vartus, tvoras, paukščius ir įvairiausius kitus daiktus. Tikiu, kad kalvystė yra mano kraujyje – sudarėme genealoginį medį ir paaiškėjo, kad iš tėvo pusės esu ketvirtas kalvis, o iš mamos pusės kalviavo senelis. Tad tokį palikimą gavau iš savo protėvių,“ – įsitikinęs R. Stanaitis.
Kalvio darbas
Iš pradžių kalvystė Rigimantui buvo tik hobis – stebėdamas, kaip dirba kiti kalviai, mokėsi iš jų, tobulėjo, o ilgainiui šis amatas tapo kasdieniu darbu. „Lietuvoje labai sunku išgyventi iš vieno darbo, todėl kalvystė niekada nebuvo vienintelė veikla, – priduria auksarankis. – Yra kalvių, kurie neblogai gyvena iš šio amato, bet tai nėra paprasta. Žinau, kad dauguma jų nekuria žaizdro – jie supjausto metalą, suvirina ir parduoda. O aš laikausi to senojo būdo, tikrosios kalvystės. Bet suprantu ir juos, juk norėdamas pragyventi, turi ieškoti kompromisų. O man svarbu atrasti balansą ir rasti tokių darbų, nuo kurių dūšiai gera. Senasis kalvystės amatas – vienas jų. Taip pat laikau arklius, renku sendaikčius, kuriu muziejų, renku senovinius žodžius, posakius ir patarles, o darbas šiuo gyvenimo etapu yra sargavimas,“ – savo gyvenimo subtilybėmis dalijasi kalvis.
„Aš visada sakiau, kad dviejų darbų vienu metu nedirbi – jeigu užsiimi vienu tą akimirką, apie kitą nebegalvoji. Todėl reikia turėti keletą darbų, nes jei vienas atsibodo, gali imtis kito, o turint vieną, jis pradės „lįsti per gerklę“. Štai, kelias dienas nebuvau kalvėje, o šiandien atėjau, užsikūriau, pradėjau kalti ir labai gera – iškart atgaiva širdžiai!“, – džiaugiasi amatininkas.
