5 777 km įveikimas automobiliu per kelias dienas būtų iššūkis daugeliui vairuotojų, o daugiau nei dvi paros be miego gali atrodyti kaip neįmanomas dalykas. Keliautojas neslepia, kad tai nėra lengva ir nėra pasiekiama kiekvienam žmogui.
„Kas nors gali sakyti, va, čia kažkokie durniai važiuoja nemiegoję ir kelia pavojų. Aš žinau, ką darau. Visą laiką važiuodamas žinau, kaip tai daryti – lygiai taip pat, kaip plaukikai ar bėgikai įveikia ilgas distancijas. Jie turi paskirstyti jėgas, galvoti ne tik apie tai, kaip įveikti artimiausią valandą, bet kaip įveikti visą artėjančią parą ar dar daugiau“, – kalbėjo daugelio ne vieną parą trunkančių kelionių organizatorius ir žurnalo „Autobild Lietuva“ redaktorius V.Milius.
Praėjusiais metais jis įveikė daugiau nei 20 tūkst. kilometrų Rusijos keliais – važiavo nuo Šiaurės Vakaruose esančio Murmansko iki Rytuose įsikūrusio Magadano, ir atgal.
Rusijoje nėra tokių puikių greitkelių kaip Europoje, tad ten sąlygos buvo kitokios – didžiąją dalį laiko teko važiuoti dviejų juostų keliais, o pabaigoje įveikti ir trijų tūkstančių kilometrų „kaulų kelio“ ruožą Rusijos rytuose – neasfaltuoto kelio atkarpą, kurios būklė drastiškai keičiasi priklausomai nuo oro sąlygų.
„Bet kokius tokius važiavimus, kai reikia vieną dieną įveikti 1 600 km Rusijos keliais, lyginčiau su maratonu. Juos bėga milijonai žmonių ir tą daro sėkmingai, nors daugelis ir 5 kilometrų nenubėgtų. Lygiai taip pat aš esu pasiruošęs ir žinau, kaip važiuoti 1 600 km ir tai man nėra nei vargas, nei didelis iššūkis“, – lygino keliautojas.
Jeigu vienos dienos ilgą važiavimą galima prilyginti maratonui, tai daug dienų trunkantį važiavimą – ultramaratonui. Jį įveikti gali kur kas mažiau žmonių. Būtent tokiam iššūkiui V.Milius prilygina ir kelionę iš Nordkapo į Tarifą.
„Būna visko. Juk maratono žmonės nebėga būdami ant mirties slenksčio – matai, kad „ragas“, stoji ir tąkart tiek žinių – nefinišuosi. Lygiai taip pat ir ilgame važiavime – jeigu matai, kad negali toliau važiuoti adekvačiai reaguodamas į aplinką, turi stoti. Nieko nepadarysi – taip pasitaiko. Aš ganėtinai gerai jaučiu, kada ta riba ateina ir ką tada reikia daryti“, – aiškino vairuotojas.
Važiuoti greitai, bet neviršyti leistino greičio
Būdų, kaip greitai nuvažiuoti iš taško A į tašką B, yra ne vienas ir visų jų kompleksas padeda sutaupyti nemažai laiko. Priešingai galiojančiam stereotipui, leistino greičio viršijimas retai padeda nuvažiuoti greičiau.
Greičio viršyti Europoje neapsimoka.
„Greičio viršyti neapsimoka. Daugelyje valstybių egzistuoja ne tik stacionarūs greičio matavimo radarai, bet ir „gyva“ kontrolė. O kiekvienas sustojimas į nieką gali paversti norą nuvažiuoti greitai. Ne tik gaiši laiką aiškindamasis su pareigūnais. Yra šalių, kur reikia iškart mokėti baudą, tavęs nepaleidžia, tada turi važiuoti iki bankomato ir t.t.“, – pasakojo V.Milius.
Jo teigimu, geriausia yra stebėti, kaip važiuoja vietinis eismo srautas. Nerekomenduojama važiuoti paskui išsišokėlį iš eismo srauto, kuris važiuoja pusantro karto greičiau, bet judėti kartu su greičiausiai eismo sraute judančiu automobiliu apsimoka.
„Jeigu visas eismo srautas važiuoja „plius dešimt km/val. pagal spidometrą“, tai ir važiuoji plius dešimt. Važiuoti dar plius dešimt turbūt nėra prasmės – išsiskirsi iš eismo srauto ir jau gresia bauda. Galbūt greičiau tada būtų važiuoti plius penkiasdešimt, bet tada jau žiauriai rizikuoji viskuo. Visų pirma, važiuodamas turi daugiau šansų padaryti nesąmonę. O ir daugelyje Europos valstybių nepakantumas greitai važiuojantiems yra didesnis nei pas mus ir apie stipriai greitį viršijančius vairuotojus pranešama policijai“, – patirtimi dalijosi vairuotojas.
Ten, kur greitis neribotas, važiuoji pagal gamtines sąlygas, automobilio galimybes ir savo sugebėjimus.
Pasak V.Miliaus, šiuo atveju egzistuoja paprasta taisyklė – žiūri, kaip važiuoja vietiniai, ir važiuoji su greičiausiu eismo sraute. Tai visada yra truputį daugiau, nei leidžia taisyklės. Išskyrus nebent Estiją ar Suomiją, kur eismo srautas juda leistinu greičiu. Pabandžius leistinu greičiu važiuoti, pavyzdžiui, Švedijoje, didžioji dalis kitų eismo dalyvių turės lenkti.
„Žinoma, išskyrus Vokietiją. Ten, kur greitis neribotas, važiuoji pagal gamtines sąlygas, automobilio galimybes ir savo sugebėjimus. Aš šiek tiek moku atskirti savo budrumą – žinau, kokiu greičiu man pačiam kada yra saugu važiuoti“, – kalbėjo praėjusiais metais beveik šimtą tūkstančių kilometrų viso pasaulio keliais nuvažiavęs keliautojas.
