Pirmoji mintis nutiesti gerus kelius motorinėms transporto priemonėms buvo kilusi dar Veimaro respublikos gyvavimo laikais. Tiesa, tuomet darbai gana ilgai strigo ir didesnio progreso nebuvo. Tą lėmė silpnos ekonominės galimybės ir valdžios paramos trūkumas.
Pirmasis toks kelias turėjo sujungti Hamburgą su Bazeliu Šveicarijoje. Kelios šio kelio atkarpos buvo nutiestos 20 a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir ketvirtojo pradžioje. Pirmasis pilnai nutiestas autobano tipo kelias sujungė Kelną ir Boną. Jis buvo atidarytas 1932 m. rugpjūčio 6 d. Tuomet kelias nesivadino autobanu. Vokiškai jo pavadinimas buvo Kraftfahrstraße (motorinių transporto priemonių kelias).
Jau po metų Vokietijoje į valdžią atėjo nacistinės jėgos. Adolfas Hitleris buvo tiesiog sužavėtas autobanų idėjomis ir liepė atsakingiems valstybės pareigūnams plėtoti jų tinklą. 1936 m. autobanus jau tiesė 130 tūkst. darbininkų. Dar 270 tūkst. darbininkų buvo priklausomi nuo jų tiesimo. Jie tiekė medžiagas, įrangą ar kitaip prisidėjo prie kelių tiesimo.
Panašu, kad A. Hitleriui autobanai išties patiko dėl ekonominių priežasčių, nes jokios karinės reikšmės jie neturėjo. Didžioji dalis stiprėjančios Vokietijos karinės įrangos transportavimo buvo susieta su geležinkeliais.
Dėka nacistinės spaudos aktyvumo autobanų tiesimo darbai buvo paversti tarptautinio dėmesio centru. Laikas parodė, kad neveltui.
Kai kurios šių kelių atkarpos buvo tiesios ir tokios geros kokybės, kad jose netgi buvo rengiamos greičio fiksavimo varžybos. Nuo Frankfurto prie Maino iki Darmstadto buvo ypatingai tiesi atkarpa ir čia dažnai automobiliai lėkdavo didžiuliais greičiais. 1938 m. Rudolfas Caracciola šiame kelyje išvystė 432 km/h. greitį. Iki šiol tai yra vienas didžiausių greičiu, kuris buvo pasiektas viešojo naudojimo keliuose.
Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, dalis autobanų buvo paversti nusileidimo takais lėktuvams, kurie stovėdavo tuneliuose arba buvo paslėpti miškuose. Tačiau vis tik didžioji naujojo kelių tinklo dalis nebuvo naudojama kariniams tikslams.
Pasibaigus karui Vokietijos kelių tinklas buvo stipriai sugadintas po sąjungininkų bombardavimų. Be to liko daugybė nebaigtų tiesti kelių, kurių tiesimas buvo nutrauktas 1943 m., kuomet padidėjo kariniai poreikiai.
Vakarų Vokietijoje po karo gana greitai dauguma kelių buvo suremontuoti ar pabaigti tiesti. Kai kurios autobanų atkarpos po Vokietijos padalijimo liko Rytų Vokietijoje ir nutiestos iki galo buvo tik po Vokietijos suvienijo praeito amžiaus pabaigoje. Po karo Rytų Vokietijoje autobanams nebuvo skiriamas didelis dėmesys. Jų finansavimas buvo minimalus. Dauguma tų kelių buvo naudojami karinės ir žemės ūkio technikos transportavimui. Net ir greičio limitas čia buvo 100 km/h. per valandą. Įvertinus tų kelių būklę, galima teigti, kad tai netgi buvo šiek tiek per didelis leistinas greitis. 20 a. aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje Vakarų Vokietija finansavo autobano tiesimą į vakarų Berlyną, kuris driekėsi Rytų Vokietijos teritorijoje.
Šiomis dienomis Vokietijos keliai yra vieni geriausių pasaulyje ir A. Hitlerio pradėtas masiškai plėtoti kelių tinklas yra viena svarbiausių Vokietijos ekonomikos arterijų.
